mano

ugnimi apspjaudyta
kentėjau nuo
patyčių
vyro kepėjo
tada išplaukiau
vyrui pašovus
kepalą
duonos ugniai į
žiotis

atsargiai pūčiau
burę palinkus
po truputį
slinkau į
išmestą krantą
kol nuslydau nuo
inkaro smėlin
kur kadais pilis
mūs pastatyta
stovėjo

apsistojus
sugriuvusiam
„meilės“ dvare
laukiau
saulės kasryt
patekėjimo
kad kiekvieną
rytą matyčiau kaip
šaudo duonas
mano
vyras kepėjas