Tarp meno ir moralės yra bendra tai, kad abiem atvejais turime kūrybą ir kūrimą

        Vaikščiojau po seną anglišką sodą, kurio netobulas nukopijavimas privertė susimąstyti ir prisiminti vieną gerą draugo frazę: “Vienintelės geros kopijos yra tos, kurios parodo blogąsias originalų puses”. Žodžiai tiesiog puikiai įsisupo tarp mažųjų gėlių draugių, bitučių, kurios savo dūzgančiais sparnais (kurių keliamas garsas priminė žmonių betiklsį burbėjimą) išnešiojo po pasaulį. O tai reiškė, kad dar vieni geri žodžiai paskęs pilkumoje. Na, bet visgi pasižvalgykime po sodo spalvas. Laikinas spalvas. Turbūt nėra nieko nuostabesnio už trapumo išraišką – laikinumą…
          Mano mintis sutrukdė netikėtas susidūrimas su studijų laikų bičiuliu. Pasveikino kaip įprasta savo prancūziškomis manieromis. Ir netikėtai manęs užklausė:
- Ar žinai, kas yra menas?
Bitučių nunešti žodžiai jau išgaravo iš manęs ir teko savo proto sąmojį vėl pažadinti.
- Ma cheri, menas – tai mada, menas užgožia patį menininką...
Jaučiu kaip visgi šneku ne tai, ką norėčiau.
- Tau šiandien kažkas, matyt, atsitiko...
Dar ir pervėrė mane pasibaisėtinu žvilgsniu. Dėkui. Ir vėl prabyla:
- Menas – tai ištvirkavimas.
- Tu jau esi sakęs, kad meilė gimsta iš tyro jausmo – ištvirkauti. Kartojasi idėjos?
        -    Na, o jei paakyčiau šitaip: žmogus juk tiki Dievą, na, o Dievas yra artimiausias žmogaus patarėjas, o juk žmogus yra ir paties Dievo kopija! Na, tai vadinas, kad pati ištvirkinusia būtybė yra Dievas.
        -  Žinai, nors mano moralė nesėdi ant kalno aukštumos ir pastoviai nestebi, ką aš darau, veikiu, mąstau, bet čia jau amoraliai pasakei...
Mano ausis pasiekia juokas.
        -  Nepataisomas tu, o, matyt, jau senatvė beldžiasi pas tave. Mano senas pirmtakas yra pasakęs, kad kūrimas priklauso širdžiai, o protui – griovimas. Ar kiekvienas turi širdį šiais laikais? O ar yra garantija, kad ateities kartoms Dievu netaps Protas ar tai koks Mokslas?..
        -  Tai nori pasakyti, kad menas yra ištvirkavimas, todėl, kad tas ištvirkavimas gimsta iš širdies, nesvarbu, kad ir iš tamsiosios pusės? Subtilus argumentas. Aš likčiau prie tos nuomonės, kad kuria talentas! (Šiandien buvau ne nuotaikoj, tad per plauką nepasakiau, kad aš pats turiu didelę ligą – talentą. O gal pats esu talentas? Reiks tai dar apmąstyti). Bet moralė visgi nepavaldi vien širdžiai (arba talentui, nusijuokiau). Ji proto atsparos taškas, kuris yra viduryje tilto, nutiesto tarp žmogaus ir visuomenės. Nors taisyklės kuriamos tam, kad jas laužytume, moralė būna apeinama. Na, žinoma, mes kiekvienas turime savo vertinimo sistemą. Štai aš, kaip žinai, vertinu viską pagal savo genijų, na, o tu, kaip visada, pagal savo „meno ir meilės“ santykio (o gal reikėjo sakyti – sueities) laipsnį.
          -  Pradėjai rašyti pasakas, o dabar jau ir filosofuoji vidury šio bjauraus sodo. Jūs anglai nelabai kokį skonį turite. Nors skonis, sakoma, yra moters grožio teisėjas, tačiau sodą su moterimis galima lengvai sulyginti...
Taip ir nuspėjau, kad pakryps tema apie moteris. Neabejoju, kad gėlės ir jų nuskynimo galimybė sukėlė jam tokias mintis. Bet aš visgi airis! (nepradėsiu burbėti).
          -  Na, tai mums, anglams, turbūt reiktų viso grožio mokytis iš jūsų belle tautos. Tad pasakyk, mielas drauge, gal grožis yra kūrimo ir kūrybos darnos rezultatas?
Bičiulis žvelgęs į nekaitrios spalvos saulę nuleido žvilgsnį į žemę ir vėl į mane:
          -  Grožis... Jei ieškome jo, kaip ieško pusė žmonijos (matyt, jis mano, kad pusė žmonijos – vyrai) moteryse, tai tada menas ir moralė nedraugautų... Pameni, kaip skaitėme vienoj ištraukoj – drovumas ir grožis nevaikšto greta?
- Aaa, tai jau nori drovumą priskirti moralei, o grožį – menui?
- Pagal dabar vyraujančią religijos tendenciją – drovumas išties yra dorybė, o dorybė – puikiausia moralės mokinė. Grožis sukurs tobulą sielą, bet aš kalbu ne apie apčiuopiamąjį grožį, bet apie vidinį. Vieni laikys pareigą grožiu, kiti altruizmą, treti – intelektualizmą. Ir turbūt kiekvienas bus teisus. Juk dėl skonio nesiginčijama.
        Taip taip, dėl skonio juk ir kyla daugiausiai ginčų ir barnių... Bet mintims neleidžiu pasiekti savotišką nirvaną – neįsikūnija jos į artikuliuotą būseną. Bet leidžiu vėl sau pasireikšti:
- Šarli, bet juk jei jau kūryba ir kūrimas kartu, tai ir menas su morale yra surišti.
- Bet menas su kiekviena karta vis labiau išsigimsta, o tai nori pasakyti ir moralė eina link to paties susinaikinimo epicentro? Moralė kategoriška kaip ir koks filosofas. Nepripažins savo nuopuolio net ir prieš užgęstant jos saulei, ir tai reiškia, kad mes visi nepajusime, kad kažkas yra ne taip. Moralė liks Moralė, kad ir draugavo kažkada su Menu, bet Menas linkęs į bohemiškumą ir Moralės etiketo taisyklės neleis Menui grįžti į jos draugų sąrašą.
- Bet vis tiek tiek menas, tiek moralė kurs kurs ir kurs!
- Tik visgi vienas eis į kairę, o kitas – į dešinę.
- Dar neseniai metei repliką, kad aš filosofuoju.
        Imu garsiai kvatotis.
        Išgirstu nusileidimo gaidelę:
- Taip taip... Visgi yra šis tas bendro... Yra... Ir turbūt dar daug kas pakartos šitą mano sakinį...
- Tavo?! (koks įžūlumas) Ar tik ne aš pirmas pasakiau?
- Ooo, ar nepradėsi moralizuoti? Štai kur jūs, anglai, lenkiate mus – savo morale. Tokia akiplėšiška ir visai nepanašia į mūsų...
        Aš-juk-ne-anglas! Bet velniai nematė...
        -  Šarli, gal nori pratęsti mūsų pokalbį kur nors kitur, ne tokioje an-gliš-ko-je vietoje?
        Gražus amūro lankas pakeičia mano dantų liniją.
          -  O, kaip tik žinau puikią vietą, pilną grožio, meno (turbūt turėjo omeny ištvirkėliškumą), kūrybos, kūrimo rezultatų ir moralės (o, matyt, būsiu suklydęs dėl pirmos pastabos). Juk neatsispirsi mano pasiūlymui?
          - Mielasis, galiu atsispirti bet kam, tik ne pagundai...
          Pamenu, kad tada kažkas praėjo pro šalį ir išgirdo šią frazę... Ir prasidėjo citavimo karštligė... Bet dėl to labai nesijaudinau, tik mąsčiau, ar po manęs menas ir moralė vis dar turės kažką bendro...