Aukštuomenės damos vedžioja madingus šunyčius,
O tu elegantiškai šukteli: „Tobi, į būdą! ”.
Šventadienį, po pamaldų, sugrįžti iš bažnyčios,
Kai paikos aukštuomenės damos dar net nepabudo.
Medinėm klumpaitėm avėdama trauki į tvartą.
Stirniukės žingsniu švelniai žadini puskrūmius viržių.
Aukštuomenės damos į veidrodį žvelgia n kartų,
O tu savo veidu nuskaidrini upės paviršių.
Aukštuomenės damos varnėnus vaikyti turėtų
Ir gyvulius šert bei už dyką ravėti tau žolę,
Bet tavo karališkam gymiui nereikia karietų –
Velniop tą aukštuomenę – tu – mano kaimo gražuolė.