Rašyk
Eilės (73933)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10424)
Vaikams (2532)
Slam (49)
English (1128)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Prieš akis driekiasi įstabaus dydžio neaprėpiama, laukinė dykuma. Saulė negailestingai laižo kiekvieną auksinį trupinėlį. Jokios draugijos čia nerasi: nei užklydėlio bastūno vėjo, nei nepastovumu pasižyminčios vėsos, nei užjaučiančios užuovėjos...
          Tačiau pačiame tariamos kaitros ir ugnies kovos sūkury stovi išdidi, iš pirmo žvilgsnio pasipūtusi, bet tokia „draugija“ patenkinta Vienatvė. Ji ramiausiai stovi nuleidusi galvą ir įsmeigus savo stiklines akis į kojų pirštus, tarytum stengtųsi įmatyti kažką transcendentinio šioje tobuloje pėdų poroje...
          Bet Vienatvė netikėtai sutrikdoma vis garsėjančių ir sparčiai artėjančių žingsnių. Priešais Vienatvę išdygsta daug pažįstamų veidų: akloji deivė Meilė, romioji vėlė Išmintis, drausmingasis angelas Pareiga ir luošoji Draugystė. Vienatvė neapsikentusi staigiai prabyla:
- Jūs kaip visuomet stengiatės mane priversti pajusti minios apsupties, sambrūzdžio jausmą!
          Draugystė žengia žingsnį arčiau:
- Vienatve, tu manęs niekada nemėgai. Bet kodėl? Mes tik norėjome praskaidrinti tau dieną ir atnešti dovanų.
Vienatvė dar labiau pasipučia:
- Man praskaidrinti dieną draugija ir dovanomis?! Kiekvienas save gerbiantis ir mokantis objektyviai įvertinti savo būdo bei dorybių  pranašumą ir vertę, supras, kad geriausia dovana esi pats sau!
Meilė gražiai nusišypso ir užburiančiu balsu prabyla:
- Vienatve, tu niekada nebuvai pamilus. Dovanoti meilę ir būti apdovanotam meile yra didis stebuklas. Siela pražysta, protas nušvinta. Žinau, kad gimiau iš Draugystės ir Išminties sąjungos, žinau, kad iš dviejų tobulų tapau viena netobula esybe. Vieni mane vadina Efemeriškąja, kiti – Amžinąja ir Nemariąja. Bet aš leidžiu patirti pilnatvę, o tu, Vienatve, jos baidaisi ir atstumi visą esmės grožį...
          Tylėjusi Vienatvė vėl puola berti žodžius:
- Grožį? Kur tu jį matei, Meile, jei esi akla?
Greitai įsiterpia Išmintis:
- Vienatve, išorinės akys nėra viskas. Jos - tik atspindys, sielos veidrodis, jomis mes nematome, o tik atpažįstame išorinį šabloną, kaukes. Viską turime regėti vidinėmis akimis. O jos niekada nebus aklos, nebent stipriai užmerktos...
Vienatvė šiek tiek nepatenkinta pašnairuoja į visus, o tada vėl grįžta prie Meilės:
- Sakyk, didžioji deive, kodėl tada iš tokio tyrumo pagimdei demoną Geismą? O šis į pasaulį paleido dar daugiau nuodėmių... Jei aš susibičiuliaučiau su jumis, Meile ir Draugyste, susiviliočiau ir jūsų išperėtaisiais gundytojais! Jūs mane nuvilktumėte žemyn! O aš noriu skristi virš jūsų!
Šalia paslaptingai atsiranda demonas Puikybė, prisidengęs kūną tik tamsiais šešėliais. Jis garsiai ir šaižiai nusijuokia:
- Vienatve, Vienatve... Neigi Draugystės ir kartu Meilės pranašumą, o mane jau pamiršai?
Vienatvė nė kiek nesutrinka:
- Puikybe, tavo žodžiai turi dar mažesnę galią. Nepripažįsti savo brolio Orumo, kuris turi kitą vertę?.. Prisipažįstu -  Draugystės kompanijos niekada netroškau ir netrokšiu, taip pat ir visų jos netikusių palikuonių. Bet aš niekada nesibodžiu prisiminti Išmintį, Orumą...
Draugystė pagaliau vėl prabyla:
- O ar ne atmintis, seni prisiminimai, seni laikai verčia prisiminti apie senus bičiulius?
- Bičiulius?.. – susimąsto Vienatvė. – Žodis „bičiulis“ man pažįstamas, tačiau dabar jau svetimas... Aš nebuvau visada stipri, kaip ir nebūna stiprus ką tik gimęs kūdikis. Turėjau daug ko mokytis ir atrasti savąjį kelią. Aš jį radau... Sunkų, sudėtingą, kuriame pilna kančios, liūdesio... Bet to kelio gale yra palaima! Tikras savęs pažinimas ir įvertinimas. Man jau mažai liko iki finišo.
Galiausiai prabyla Pareiga:
- Tai gal pasirinkai tokį kelią, pilną kančios ir liūdesio, nes neradai tikro draugo, kurį galėtum mylėti? Mylėti ne dėl malonumo.
Vienatvė išraiškingai suraukia antakius:
- O gal tokį draugą įmanoma rasti tik kartą per šimtą metų, o gal net ir tūkstantį metų? Laikas nėra mano draugas ir aš negaliu tiek laukti...
Draugystė nusišypso. O šalia stovėjusiojo demono atsiranda kitas, Godumas. Jis prabyla sodriu balsu:
- O gal Vienatvė vis dėlto labiau brangino naudą, valdžią ar pinigus nei bičiulių draugiją?
Vienatvė įtūžta:
- Koks šmeižtas! Kas gali būti bjauresnio už tą gandą, kad pinigus labiau branginu nei savo bičiulius?!
Vienatvė pasisuka i Draugystę:
- Prisipažink, kad tu neparsiduodi kaip suviliotoji Geismo ir Godumo demonų. Tu esi stipri, jei kyli iš dorumo, nekalto gėrio. Jei tu dėvi kilnumo apdarus, tavo spindesys nustelbia bet kokį blogio prisisunkusį krislelį, sudegini kiekvieną abejonės lašą, netikrumą veji lauk nuo savęs. Žinau, kad į pagalbą atskuba ir Meilė, ir Pareiga... Bet tu, Draugyste, esi sukurta tik stipriesiems, kad žydėtum savo tikrosiomis spalvomis... O aš esu ne tokia stipri... Tačiau mane globoja Orumas, kurio aš niekad nepamirštu. Jis turi valdžią kiekvienoje teisingoje širdyje ir jis visada užkirs kelią tokiam bjauriam dalykui - kaip materialinių vertybių didesnį vertinimą labiau už dvasinių, nebent toji širdis apsiris blogio, paikumo ir menkavertiškumo nuodais. Nors sakoma, kad vienas karys mūšio lauke – ne karys, bet niekada negalima šitaip trumparegiškai nuvertinti tą, kuris labiau myli vienišumą, tą, kuris nebijo išsiskirti iš minios ir būti ištikimam savo principams ir įsitikinimams, net kai vedamas prie ešafoto, - sužybčioja akimis demonams.
Šiedu tik susižvalgo. Nebeketindami toliau aušinti liežuvio jie po akimirkos dingsta, palikdami ryškų savo buvimo pėdsaką.
Vienatvė stovi vidury rato, sudaryto iš likusiųjų Meilės, Draugystės, Išminties ir Pareigos. Išmintis žengia į vidurį:
- Mielieji, niekas niekad nepasakys, kieno tiesa yra viršesnė, kol kiekvienas turės savąją. Mes nešėme dovanų Vienatvei, bet ji mums įteikė daug vertingesnę dovaną – galimybę giliau susimąstyti dėl visko, kuo mes taip tvirtai įsitikinę.
Ir po šių žodžių visi iškeliavo į skirtingas puses. Liko tik viena stovėti Vienatvė. Ji vėl įsmeigė žvilgsnį į kojų pirštus. Tik dabar ji ėmė mąstyti apie visai kitus dalykus...
Viską stebėjęs Dievas nusišypso. Žiūrėdamas į Vienatvę jis taria sau: „Manau, šiandien aš sukursiu dar vieną naują Būtybę- Žmogų. Noriu, kad šis spektaklis vėl pasikartotų mano priešaky“. Taip taręs jis nusišypsojo dar kartą ir iš jo lūpų iškrito mažas kūdikis...
2006-07-20 19:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-25 17:08
Nukryžiuotasis
Man primine Platono dialogus, aukstinami garbingi dalykai, amzinosios verybes. Kategoriju dialogas perteikia vidinius zmogaus priestaravimus. Manau visai sauniau, nors perdien idealistiskai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-23 01:15
sepulture
senos(amzinos)tiesos visad turi buti isnarpliotos kam tai rupi:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-22 20:16
ir kiti
nykus personifikavimas. senų tiesų atkartojimas aidu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-22 12:43
sepulture
siaip ar taip kad ese butu ese reikalaujam kompetencija, negali rasyti vien is savo siauro pazinimo rato
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-22 12:34
va va va
kai yra reikalavimai, automatiškai kenčia esė raiška. nebėra laisvės.
tuo labiau, kai tai net ne tavo mintys -
netikras esė
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-21 17:15
sepulture
na, pats pavadinimas jau turetu sufleruoti, kad ir butina cia antikos nepamirsti , si citata yra kritono:)
bet jei tamsta giliau isigilintu, tai pamatytu , kad cia kalba jau nebe antika, cia sudetos sopenhauerio, nyces, montenio mintys:)
cia ese rasyta pagal filosofijos olimiados reikalavimus. na, profesoriams tai labai itiko:)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-21 01:57
Vai
Vai
Ak, ta Vienatvė tikra fyfa.

Kažkuria prasme man visa ši istorija priminė graikų mitus. Tik ten viskas nepaprastai paprastai žavu. O čia per daug įmantrumo.

Šiaip stilius nėra blogas, tačiau nepasakyta nieko naujo. Tie patys gyvenimo paistalai, tik kiek kitaip pateikti. Visgi ne mano skonio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą