Nematomi draugai

Pameni, kai dar mažas buvai
sapnavai, kad gražiausi laivai
pasislėpę už vėjų balsų,
plukdo laimę
ant savo pečių.

Margi plieniniai džiaugsmo aitvarai
dienom vis kalbėdavo balsiai,
jie primindavo medžių šalis
gynusias žemę taip aršiai.

Naktim, atgiję tylūs akmenukai
dalindavo nematomus draugus vaikam
ir guosdavo, kad pasirodžius tamsai,
sunkiausia juk išlikt vienam.

Tik gaila, kad nespėjome išgirsti,
o gal galėjome pamiršti?..
Dažnai suaugus vienišiem vaikam,
gyvent juk taip sunku nematomiem draugam.