– numeskit keletą monetų neregiui
kuris jums gali tai ko laukiate pagroti
– išeikit tuojau pat
aš nepakęsiu
kaip galit taip kvailai žmonėms meluoti
prašau jus išsinešti savo muzikos dėžutę
sutrūkčiojo vokai
truputį virptelėjo lūpų linky žodžiai
pakankama kad neįleistum
trinkt
visgi nuo durų nenuėjai
matei pro rakto skylutę
kaip šunys tylėjo
bitės sukos aplink
net užmintos negėlė
geras žmogus jei taip
nebelinko keliai
– palaukit grįžkit atleiskit
suprantat kvailos moterų baimės
mielai išklausysiu
leidai peržengti slenkstį
prie stalo vėsumos priglausti rankas
pavaišinai
– o jūs labai miela ponia
klauseisi
ir nepastebėjai kaip
ėmei pūsti nuo rūbų nesamas dulkes
sruogom sukti plaukus
nelaukei
pirštų pagalvėlių lengvumu braukei jam per delnus
paskui šveitei rankas smėliu
citrinų sultimis
kavos tirščiais
vis tiek tavo vaikai jį užuosdavo
traukdavosi
nevalgydavo ką paruošei
neleisdavo einant per perėją imti už rankos
ausinukais užgoždavo tavo labanaktį
nujausdami
tu jau pasirinkai
kad pamatytum grįžtantį
nenumazgojai slenksčio jam išėjus