jazz.

plausiu keptuves Gyvenimo stotelėse,
linguosiu pagal vėluojantį jazz ritmą

nelaimingi drambliai ieškos kelio,
į Indiją šliauš

tuo tarpu jauna advokatė merks pavargusį protą į pėdų vonelę,
raudonį nuo lūpų brauks šalin, klausys jazz,
lėto užkimusio jazz

o pagyvenusi senutė iš penktojo aukšto
jau penktus metus kas rytą kalbina paukščius
ir nesiklauso nei jazz, nei bičių palergonijose
zvimbiančių

saldžialūpis gražuolis iš kotedžo priešais galėtų turėti visas,
įvairiausio plauko: kekšes, intrigantes ar net iš bohemos,
bet nereikia, nenori, nemyli moterų, vyrų pasigenda-
skandinasi vynu ir jazz
(liūdnas, geiduliais styguotas)

nevykėlis poetas krėslą, viskio butelį ir gramofoną užmeta ant stogo,
sėdi, skaičiuoja niekada neskrendančias gerves,
kartu su girgždančia melodija
niūniuoja jazz

narkomanės jazz iš rūsio skamba niūriai:
pajuodęs, pakrikęs,
įdomus

kirpykloje šalia nekvepia, bet jazz ten kviečia šokti,
šokti iki išnaktų-
ir dievai, ir angelai ploja rankomis
ir gimsta jazz haliucinacija


tu mojuoji vaivorykštę sugniaužus saujoj,
drėksta lietumi blakstienos,
pūti debesų ratilus
ir iškeliauji

o lieka man tik
Tavo
Tavo jazz



[Beatričė savo jazz slepia akelėse, nes jis-nebylys, o ji-kurčia]