Rašyk
Eilės (73321)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10355)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







v e i k ė j a i:
VALDYTOJAS.
MIKAS– neregys.
TOMAS– kretinas.
VILIUS– luošiu apsimetęs inspektorius.
VIRĖJA.
KIEMSARGIS.

Pirmas veiksmas.
Kambarys. Tvyro prietema. Kambario gilumoje matyti langas. Po juo–  medinė spintelė arba lentyna. Viduryje scenos riogso didžiulė pinta skrynia.
Tuksendamas neregio lazda, į kambarį įžengia Mikas. Ant nosies– juodi akiniai. Laikydamas lazdą abiem rankom, Mikas sustingsta, ištempia kaklą ir pasiklauso.
MIKAS. Keista... Kažkas čia ne taip. (Pauzė) Pašėlusiai klaiki naktis. Panaši į tas vaikystės naktis, kai motina už rankos vedžiodavos po miestą. Palieka prie kurių nors durų ir staiga, nieko nesakius, išnyksta. Valandai, kelioms valandoms... Gatvėje... Stovi it įkaltas ir bijai pakrutėti iš vietos.... Panaši naktis... (Pakelia apvožą ir išsitraukia paltą) Štai jis, senasis tavo paltas!  Su juo tu atsibeldei į prieglaudą prieš vienuolika metų. (Apsivelka ir sukiša rankas į kišenes) Tas pats paltas… Nudžiovei jį iš motinos, sprukdamas iš namų. Vėliau judu nebesiskyrėt nei dieną nei naktį. Jis buvo tau lyg senas ištikimas draugas. Vienintelis draugas... Žiemą jis tave šildė, vasarą slėpė nuo saulės. Traukdavot abu tuščiais vieškeliais, kartu snausdavot tarpuvartėse, kartu iškentėt kaitras ir darganas. O paskui... (Užsisagsto sagas) Taigi, paskui abu įkliuvot. Tu ir vargšas tavo paltas... (Pauzė) Panaši naktis... (Uždaro skrynios dangtį ir atsargiai tykina prie lango) Ačiū Dievui, visi miega. Tegul sau miega. Miegokit į sveikatą! Į sveikatą, ponas valdytojau! Į sveikatą, kvaileli Tomai! O aš išeinu. Privalau išeiti... (Pauzė) Jeigu vėl kas nors... Juk jau ne pirmąsyk, išsiilgęs žvaigždėtų vienišo bastūno naktų, tu stovi prie lango. (Sunerimęs pasiklauso) Kokia nyki tamsa! (Nusiima akinius ir priglaudžia veidą prie stiklo) Kaip maištingai šniokščia tas pasaulis už lango. Rūstybė... Lyg stovėtum ant jūros kranto audringą vėlų rudenį. Ir kažkieno šnabždantis balsas kuždėtų į ausį: “Brisk, ko lauki? Ten tavo laisvė. ” O tu nervingai stypčioji prie sumautų laisvės vartų ir pamažiukais leidi į kelnes. Stypčioji tarsi paskutinis stuobrys. O kaip kitaip? Bijai prarasti tą palyginti saugų kalėjimą, prakiurusį stogą virš galvos, utėlėtą lovą… Kas dar? Triskart per dieną tau paduodamas ėdalas. Viskas normuota ir paskaičiuota. Esi sotus– jokių rūpesčių. Iki pusiaudienio vartaisi lovoje, o paskui it koks ponas vaikštinėji po namą. Tvarkingai sudoroji savo maistą, po to tvarkingai išsituštini išvietėje… Kaip puiku, tiesa? O ten, už lango…
Vėjo staugimas kambaryje pamažu stiprėja. Mikas vėl užsideda akinius ir dvejodamas atitraukia veidą nuo stiklo.
MIKAS. Oho, kokia žvarbi naktis! Ir kiek daug visokių garsų garselių... (Pauzė) Tik mūsų prieglaudoje amžinai ramu. Kaip kokiam sklidinai prišiktam kape… Galiausiai pripranti prie tos spengiančios tylos, ir kai užsivelki paltą, kinkos pradeda tirtėt… Kaip zuikis krūmuose! Kinkas tik drebini… O čia dar ta apakėlio rolė, kurios griebeisi kadais tarsi skęstantis šiaudo… Kad tik nesužinotų! Ims ir išvarys, kas tada? (Atremia lazdą į spintelę ir sukiša rankas į kišenes. Valandžiukę kažko ieško) Taigi… O pats savo valia palikt prieglaudą taip ir neįstengi. Kasnakt paslapčia sėlini į šitą kambarį ir bailiai trypčioji prie lango. O paskui eini gult, keikdamas save ir likimą. Kasnakt… Lygiai vienuolika metų... (Ištraukia rankas iš kišenių ir apčiupinėja rastus daiktus) Žiebtuvėlis, šukos, trys monetos… Anksčiau turėjai keturias, dabar liko trys. Tikriausiai vieną kur nors būsi pametęs… (Susirūpinęs dairosi. Pauzė) Tiek to, vis tiek už jas nieko nenupirksi prieglaudoje. Čia viskas už dyką! Maistas, lova… Prašom ilsėkitės! Prašom valgykit! Taigi. Dar vakar dievagojaisi– šiąnakt spruksi iš čia. Slapčia praversi langą, nušoksi žemėn ir pasileisi į platų pasaulį, barškindamas neregio lazda. Dievagojaisi… Ne brolau, nepavyks! Esi tvirtai pririštas prie šito sukriošusio namo, dvokiančio lyg pagiringa burna.  Užteks žaisti, brolau! Nusivilk paltą, kišk į dėžę ir žygiuok lovon!
Kelissyk kažkas pabeldžia į stiklą iš lauko pusės. Mikas krūpteli ir skubiai atatupstas traukiasi į scenos vidurį.
MIKAS (pasikeitusiu balsu). Ei, kas ten? Ko tau reikia, girdi? (Pauzė) Aš pakviesiu valdytoją! Pamatysi!
Langas staiga plačiai atsilapoja ir šviesa scenoje dar labiau prigęsta. Akimirksniu vėtra įsiveržia į kambarį. Mikas krenta žemėn ir užsidengia galvą rankomis. Vėjas plaiksto užuolaidas, pakelia nuo spintelės laikraščius, popierių skiautes. Lango stačiakampyje žaibo blyksnių šviesoje šmėkšteli Viliaus galva. Už scenos pasigirsta bruzdesys, balsai. Vilius sumeta ramentus į kambarį, įsiropščia pats, o paskui paskubom dairosi, kur pasislėpti. Pamato skrynią, paskubom išverčia rūbus ir įlenda. Audra pamažu rimsta. Popierių skiautės gula ant grindų. Į kambarį tvirtu žingsniu įžengia valdytojas. Paskui jį atseka Tomas. Abu su pižamomis. Abu basi.
VALDYTOJAS (apsidairęs). Taip ir maniau. Vėl langas praviras!
TOMAS. Taigi. Pajutau, kaip kojas nusmelkė šaltis...
VALDYTOJAS. Kas kas?
TOMAS. Šaltis. Tik staiga nusmelkė kojas...
VALDYTOJAS. Uždek šviesą.
Pauzė
TOMAS. Kai prieglaudoje pradeda traukti skersvėjai, iškart pajuntu. Kojų sąnarius pradeda gelt.
VALDYTOJAS. Girdėjai, ką sakiau? Šviesą uždek!
TOMAS. Klausau, ponas. (Nušlepsi prie sienos ir spaudo jungiklį) Kad neužsidega, ponas valdytojau.
VALDYTOJAS. Eik eik!
TOMAS. Tikriausiai, elektros spintoje įsijungė saugikliai. Norit, aš tuoj nubėgsiu pažiūrėt?
VALDYTOJAS. Nė negalvok! Vėl kur nors ne ten įkiši nagus. Paskui turėsim bėdos.
TOMAS. Neturėsit, ponas valdytojau. Garbės žodis.
VALDYTOJAS. Paskutinį kartą... prisimeni? Kelias valandas plušom, kol tave prikėlėm. Jau maniau, reiks grabą užsakyt. Gulėjai paslikas koridoriuje kaip koks Lozorius. Visas mėlynas... Nė krust!
TOMAS. Kaip neprisiminsi. Tada gražiai užvažiavo. Tik ne per nagus…
VALDYTOJAS. Aha. Kur tavo protas myžti ant elektros laidų?
TOMAS. Buvau išgėręs vandens... Sakau...
VALDYTOJAS. Tam yra išvietė. (Eina prie lango) Įdomu, kas galėjo atidaryti langą. Kaip manai?
Pauzė.
TOMAS. Išvietė kitam pastato gale. (Tebespaudo jungiklį) Be to, ten smirdi!
VALDYTOJAS. Patys ir prismardinat. (Piktai žvilgteli į Tomą) Užteks gadinti jungiklį!  Marš nuo sienos!
TOMAS. Klausau, ponas.
VALDYTOJAS. Padarykim taip. Tu uždaryk langą ir nieko daugiau neliesk! O aš pasiknebinėsiu elektros spintoje.
TOMAS. Gerai ponas.
VALDYTOJAS (staiga sustoja). Visai pamiršau. O kur Mikas?
TOMAS. Nežinau, ponas. Gal sakau...
VALDYTOJAS. Lovoj čiupinėjai?
TOMAS. Nesuspėjau. Garbės žodis, nebuvo kada. Pajutau, kaip kojas nusmelkė šaltis...
VALDYTOJAS. Gerai. Uždaryk langą ir lauk. Ir kad man nė cypt! Tuoj grįšiu.
TOMAS. Supratau, ponas.
Valdytojas išeina. Likęs vienas, Tomas apsidairo ir vogčiomis sėlina prie lango. Pauzė.
TOMAS. Hm... Išskrido paukštelis iš narvelio! Apskritai, jo vietoj aš irgi iš čia sprukčiau. Kai turi tokį pasisekimą tarp bobų... (Pamato ramentus) O kas čia tokie? (Pakilnoja) Kokie juokingi! (Dirsteli pro langą) Kokia šlykšti naktis. Nė už ką nesutikčiau trankytis naktį tokiu oru. Už jokius pinigus. Ištiestos savo rankos pirštų neįstengtum įžiūrėt. O Mikui– tai kas... Prie tamsos jis, žmogus, pripratęs. Švilpiniuodamas drožia pamažu į miestelį. (Uždaro langą.) Aha, ką dar liepė... (Valandžiukę pagalvoja) Berods, viskas. (Ima ramentus ir pasiramstydamas jais raišuoja po sceną) Ponios ir ponai! Prieš jus vargšelis Tomas, kuriam atleidžiamos visos mažosios ir didžiosios nuodėmės– dėl jo išskirtinio kvailumo. Jis gali kiek tinkamas šlapintis ant elektros laidų ir akiplėšiškai masturbuotis lovoje, nė prisidengęs antklode. Pagailėkite jo, ponai! Susimilkite, ponios, suvilgykite jo sukepusias lūpas drėgnu bučiniu. Atgaivinkite jo sustingusią sielą geidulingu savo krūtinės lytėjimu. Gerbiamos damos, nepašykštėkite glamonių šitam kvaileliui, kaip kadais nepagailėdavote jų Mikui– neregiui, kuris moterį sugeba pažinti tik pabaksnojęs  savo lazda... Kuris... kuris... (Užlipa ant Miko, suklumpa ir griūva ant scenos grindų) Kas čia dabar... (Ropodamas čiupinėja gulintį) Ei, kas tu toks? (Atsistoja ir keliskart nestipriai paspiria Miką koja) Kas tu toks, girdi? (Pauzė) Ponas, valdytojau! Ponas, valdytojau!
Įeina valdytojas.
VALDYTOJAS. Ko čia plyšauji? Juk liepiau tyliai sėdėt. Pažadinsi visą namą.
TOMAS. Čia kažkas guli.
VALDYTOJAS (prieina arčiau). Kur?
TOMAS. Kažkieno lavonas...
VALDYTOJAS. Nematau...
TOMAS (rodo pirštu). Va.
Ilga pauzė. Valdytojas pasilenkęs apžiūrinėja gulintįjį. 
VALDYTOJAS. Kodėl manai, kad čia lavonas?
TOMAS. Pažįstu tokius kaip nuluptus!
VALDYTOJAS (susimąstęs). Lavonas dvoktų...
TOMAS. Ir dvokia. Fu!
Suraukęs nosį atšlyja į scenos pakraštį.
VALDYTOJAS. Neprasimanyk!
TOMAS. Neprasimanau, ponas valdytojau. Uoslė pas mane užtikrinta. Vaikystėje turėjau polipus. Visa nosis buvo pridygusi polipų– kvėpuodavau per burną. O paskui man padarė operaciją... Su replėmis ištraukė iš nosies milžinišką gyvą kruviną gniutulą... Tokie baltai apsirengę ponai... Užtat dabar uodžiu kaip skalikas. Ar prisimenat tą didelę juodą žiurkę, kuri užpernai prigėrė pono valdytojo naktipuodyje po lova? Jei ne aš... Na, žodžiu...
VALDYTOJAS. Langą uždarei?
TOMAS. Taigi. Kelias dienas uostinėjau ir sukau galvą, iš kur name toks keistas kvapas. Neapsikenčiau ir įkišau ranką į pono valdytojo naktipuodį. Suvariau iki pat alkūnės...
VALDYTOJAS. Ar uždarei langą, klausiu?
Pauzė.
TOMAS (šiek tiek įsižeidęs). Argi nematot.
VALDYTOJAS (susimąstęs). Gal, sakau, pro langą jis įsirioglino.
TOMAS. Lavonas? Dievulėliau, brangus!
Valdytojas patampo Miką už palto skverno.
VALDYTOJAS. Šiaip ar taip, jis man kažkur matytas.
TOMAS. Tikrai?
VALDYTOJAS. Galvą guldau. Kažkur jau esu jį matęs!
Ilga pauzė.
TOMAS. Kodėl nedega lempos?
VALDYTOJAS. Į pastotę trenkė žaibas. Skambinau elektrikams. Sakė, krapštysis  ten iki ryto. 
TOMAS. Aš atnešiu žvakes!
VALDYTOJAS. Nebloga mintis. Ar žinai, kur ieškot?
TOMAS. Lentynėlėje virš indaujos.
VALDYTOJAS. Paskui jau niekur daugiau nebešmirinėk.
TOMAS. Nešmirinėsiu, ponas valdytojau. Padarysiu, kaip liepėt.
Tomas vis dar tebestovi vietoje.
VALDYTOJAS. Kas dar?
TOMAS. Ramentai...
VALDYTOJAS. Kas tokie?
TOMAS (viena ranka atsainiai mosteli ramentų link). Aš juos radau prie lango. Kada jūs išėjot ieškoti šviesos... Ant spintelės jie gulėjo...
VALDYTOJAS (pamato ramentus). Sakai, ant spintelės? Hm... (Rodo į Miką) Manai, šitas atsinešė?
Pauzė
TOMAS. Kažkokiam žurnale kartą mačiau klasišką piešinį. Vieno labai įžymaus dailininko darbas. Ji tame piešinyje buvo su ramentais ir... ir dvokė!
VALDYTOJAS. Ji?
TOMAS. Aha. Mirtis!
VALDYTOJAS (krūpteli). Nepliauškėk susimildamas niekų. Kaip piešinys gali dvokti? Drožk atnešti žvakių!
TOMAS. Tuojau, ponas.
Išbėga. Valdytojas susimąstęs vaikšto po kambarį. Apsidairo, nueina prie spintelės, pavarto laikraščius, pakilnoja popiergalius ant grindų
VALDYTOJAS. Atrodo, niekas neliesta. Nors ką gali žinoti… (Pamato išmėtytus prie dėžės rūbus) Aha, tai štai į ką jis kėsinosi. Kiek kartų maldavau: gerai uždarykit langus! Juk aplinkui visur knibžda vagių! (Vaikštinėdamas koja paspiria Miko lazdą) Hm... Miko lazda! (Pačiupinėja lazdą) Keista... Negi ir Mikas bus prikišęs nagus... Pala, reikėtų dirstelėt jo lovon. (Perbraukia pirštais palangę) Kažkas buvo užsikoręs su batais. Purvas dar nenudžiūvęs. (Patikrina ar gerai uždarytas langas, po to pakelia ramentus nuo grindų ir, pasiramstydamas šlubčioja po kambarį) Nuostabu. Patogūs tvirti ramentai! Tikriausiai išdrožti iš ąžuolo arba uosio... (Šlubčioja) Ne vaikštai, o skraidai. Šiais laikais tokių nebepagamina. Kur tau! Dabar ramentus kurpia suknistuose fabrikų konvejeriuose iš visokių atliekų. Tik pamanyk, modernių technologijų amžius, o ramentus gamina iš šūdo! Tfu! (Atsikrenkščia, kilsteli dėžės apvožą ir garsiai išspjauna skreplį į dėžę. Iš dėžės pasigirsta nepasitenkinimo murmesys. Valdytojas sustingsta ir valandėlę klausosi) Čia tu, Tomai? (Pauzė) Tomai!
Grįžta Tomas. Valdytojas sutrikęs spokso į jį. Ilga pauzė.
TOMAS. E... atnešiau žvakes, ponas valdytojau.
VALDYTOJAS (atremia ramentus į sieną). Kur tiek ilgai buvai?
TOMAS. Ieškojau degtukų. Ant viryklės neradau, tada visur ėmiau naršyti stalčius. O paskui prisiminiau, kad ponas valdytojas vakarais savo kambaryje rūko cigarą. Sakau, gal ten, prie jūsų lovos...
VALDYTOJAS. Seniai atėjai?
TOMAS. Kur?
VALDYTOJAS. Čia.
Pauzė.
TOMAS. Ką tik.
VALDYTOJAS (kažkaip nepatikliai dirsčioja į dėžę). Man pasirodė, kad girdžiu kažkieno balsą.
TOMAS. Visą kelią tylėjau kaip žuvis. Gal, mūsų numirėlis prašneko.
VALDYTOJAS. Ką gali žinot.
TOMAS (rausia kišenes). Bėgau, liežuvį iškišęs... Kai suradau degtukus...
VALDYTOJAS. Suradai?
TOMAS (nustoja rausti ir sutrikęs pasikaso pakaušį). Negi būsiu pametęs...
VALDYTOJAS. Taip ir žinojau. (Atsitūpęs grabinėja Miką) Nagi, nagi... (Pauzė) Ant galvos plaukų, rodos, neperdauginusia...
TOMAS. Atsiprašau, ant ko?
VALDYTOJAS. Ant galvos. Plikis kažkoks...
TOMAS (suranda degtukų dėžutę, prieina prie Valdytojo ir pasilenkęs žiūri į Miką). Pala, juk čia numirėlio koja.
VALDYTOJAS (toliau grabinėja). Eik. Jaučiu odą, o juk tas šmikis– su kelnėmis. Audinį iškart atskirčiau...
TOMAS. Turbūt, netyčia atsismaukė lavono kelnių kiška.
VALDYTOJAS. Tikrai? Ot, velnias.
TOMAS. Galva turėtų būti kitam lavono gale.
VALDYTOJAS. (piktai). Pats žinau! Ko stovi? Kur tie tavo degtukai? Uždek žvakę ir pašviesk man. Pažiūrėsim, kas per paukštis.
TOMAS. Tuojau, ponas. (Uždega žvakę ir kiša Mikui prie pat veido) Apsaugok, viešpatie! Juk čia... mūsų Mikas!
VALDYTOJAS. Negali būti! Duokš žvakę. (Atsargiai paima iš Tomo degančią žvakę ir pasilenkęs žiūri) Tikrai čia Mikas...
TOMAS. Iškart pažinau.
VALDYTOJAS. Įdomu, ką jis naktį veikė šitam kambary?
TOMAS. Jis vaikšto pas bobas!
VALDYTOJAS. Kokias bobas?
TOMAS. Na,  moteris... ar kaip ten jas. Į kaimyninį miestelį jis vaikštinėja.
VALDYTOJAS. Iš kur ištraukei?
TOMAS. Mačiau, ponas valdytojau.
VALDYTOJAS. Meluoji!
TOMAS. Garbės žodis! Juk mes kartu miegam... Kitaip sakant... Na mūsų lovos sustatytos vienam kambary. Taigi. Atsikelia ir spokso klaikiom stiklinėm akim į mano lovą. Atrodo, tuoj griebs mane už gerklės! Bet ne, čiumpa nuo kėdės rūbus ir tyliai kažkur išsėlina. Vaikšto ant pirštų galų. Mano, kad aš nieko negirdžiu, o juk aš, kaip ponas valdytojas gerai žino, sergu nemiga. Apskritai, miegas man nereikalingas. Bet, kadangi liepėt gulėt lovoj...
VALDYTOJAS (grąžina Tomui degančią žvakę). Ko anksčiau nepasakojai? Apie naktinius Miko žygius.
TOMAS. Norėjau iš pradžių ištirti, o paskui išdėti viską jam į akis. Kad net ausys raitytųsi iš gėdos!
VALDYTOJAS. Man reikėjo pranešt! (Pauzė. Tebežvilgčioja į Miką) Vadinas, atsikelia ir išeina.
TOMAS. Išeina, ponas valdytojau.
Ilga pauzė.
VALDYTOJAS. Keista.
TOMAS. Ir aš sakau- labai keista, ponas valdytojau! Be bobos jis negali nė nakties ištvert. Į kaimyninį miestelį...
VALDYTOJAS (piktai). Nepliauškėk niekų! Jokio miestelio aplink mus trisdešimt kilometrų spinduliu nėra. Vieni miškai ir pelkės!
TOMAS. O jeigu jis keliuku... Tuo, kuriuo mašina mums atveža maistą... Į artimiausią miestelį...
VALDYTOJAS. Trisdešimt kilometrų pirmyn ir tiek pat atgal? Per vieną naktį?
TOMAS. Tai kur jis tada bastosi?
VALDYTOJAS. Nežinau. Kai atsikels, iškvosim.
Paima Miko ranką ir tikrina pulsą.
TOMAS. Manot, jis gyvas.
VALDYTOJAS. Širdis dar plaka. (Purto suėmęs už palto atlapų) Mikai!
TOMAS. Parūpinkim jam gydytoją...
VALDYTOJAS. Apsieisim. Patys kaip nors susitvarkysim.
TOMAS. Man šovė į galvą gera mintis. Pakaitinkim žvake Mikui padus. Kiti taip daro.  Jeigu nepadės, iškviesim gydytoją.
Ilga pauzė. Tomas stovi su žvake rankoje ir žiūri į valdytoją.
VALDYTOJAS. Nuauk batus.
TOMAS. Klausau, ponas.
Eina prie lango, pastato ant spintelės žvakę, po to sugrįžta ir nuauna Mikui batus. Vėl paima žvakę ir pasilenkia prie Miko kojų.
VALDYTOJAS. Stok! Ar pasiutai! Sudeginsi naujas kojines.
Kelių sekundžių pauzė.
TOMAS. Tai ką daryti?
VALDYTOJAS. Numauk kojines, žioply!
TOMAS (pirštais paliečia kojines ir pauosto pirštus). Tai kad jos dvokia!
VALDYTOJAS. Kaip jos gali dvokti? Šiemet pirktos kojinės!
TOMAS. Kvapą užima, kai pasilenki...
VALDYTOJAS (ištraukia iš kišenės nosinę). Še nosinę.
Tomas nosine prisidengia nosį, numauna kojinę nuo vienos kojos ir prikiša žvakę prie pado. Mikas tuoj pat pašoka ir visa gerkle staugdamas straksi po sceną.
MIKAS. Gelbėkit! Degu!
TOMAS. Tu gyvas? O mes galvojom, kad numirei...
MIKAS (nustoja straksėti). Numiriau?
TOMAS. Na, aš taip pagalvojau... Ir ponas valdytojas taip galvojo...
MIKAS. Viešpatie! Tu pagalvojai, kad aš numiriau ir norėjai mane gyvą supleškint ant laužo!
TOMAS. Tik koją...
Mikas atsisėda ant grindų ir maunasi kojinę.
MIKAS Kalės vaikas!
TOMAS. Girdėjot? Jus pavadino šunim, ponas valdytojau!
VALDYTOJAS. Tylėt! Negaliu pakęst rietenų! Geriau papasakok mums, Mikai, ką tu vienas veikei naktį šitam kambary? Tik be jokių išsisukinėjimų.
MIKAS (vis dar maunasi kojinę). Nieko.
VALDYTOJAS. Kaip tai nieko?
MIKAS. Pūslė pas mane netvarkoj... Iki ryto niekaip negaliu suturėt. Vidurnaktį taip ima spaust... Nesinori daryt į lovą. Žodžiu, lėkiau naktį į išvietę.
VALDYTOJAS. Su paltu?
TOMAS. Skiedžia. Jis vaikšto pas bobas!
MIKAS. Šalta buvo, tai aš paltą...
VALDYTOJAS. (Pirštų galiukais glosto audinį) Sakyk, iš kur jį ištraukei?
MIKAS. Ką tokį?
VALDYTOJAS. Paltą.
MIKAS. Radau dėžėje.
VALDYTOJAS. Šitas paltas visąlaik gražiausiai kabėjo sandėliuke ant vinies. Daugybę metų...
MIKAS. Į sandėliuką aš nekišu nosies. Be to, sandėliukas rakinamas, o raktą  turi  ponas valdytojas.
VALDYTOJAS. Sandėliuko rakto niekad neištraukiam iš durų spynos.
MIKAS. Tikrai? Garbės žodis, nežinojau. (Pauzė) Iš kur man žinot.
VALDYTOJAS.  Man rodos, tu kažką slepi nuo mūsų. Susidaro toks įspūdis.
TOMAS. Slepia, ponas valdytojau.
VALDYTOJAS. Tikrai? Klok, ką dar žinai.
TOMAS. Jeigu prisimenat, prieglaudoje anksčiau dirbo virėja… Na, virė valgį ir šiaip…
VALDYTOJAS. Ta prinokus kekšė? Prisimenu puikiausiai, kaipgi! Išbuvo čia mėnesį ir vieną dieną. O paskui suvedžiojo prieglaudos kiemsargį ir abu išmovė į miestą. Ir dar nudžiovė visas mūsų santaupas, rupūžės! Labai apsidžiaugčiau, kad ją velniai jodytų iki paskutinio teismo dienos! Dar primokėčiau už tas linksmybes.
TOMAS. Tai va. Užeinu kartą į virtuvę– sėdi abu ir šnekučiuojasi…
VALDYTOJAS.  Virėja su kiemsargiu?
TOMAS. Ne, su mūsų Miku. Įsivaizduojat? Nemazgoti dubenys sukrauti kriauklėj, o virėja sėdi sau ant stalo ir žvengia. Būtumėt matę, kaip ji tada atrodė. Sijonas trumpas, šlaunys storiausios… O priešais ją ant kėdės sėdi Mikas. Vienas priešais kitą– kaip balandėliai. Mikas kažką pasakoja, o ta kad žvengia… Maniau pilvas plyš, garbės žodis!
VALDYTOJAS. Ką sakė, kai tave pamatė?
TOMAS. Nieko. Nė žodelio nesiteikė išstenėt. Elgėsi taip, tarsi būčiau tuščia vieta.
VALDYTOJAS. Virėja nuo stalo nenulipo?
TOMAS. Sulauksi iš jos! Nė krust! Sėdėjo koja ant kojos užmetus. Užpakalis ant staltiesės…
VALDYTOJAS. Ant staltiesės?
TOMAS. Ant mūsų proginės staltiesės, ponas valdytojau.
VALDYTOJAS. Velnio boba!
TOMAS. Bet čia dar neviskas...
MIKAS. Ar gali patylėt.
TOMAS. Aš juk pasakoju...
MIKAS. Tai būk geras, užsičiaupk.
TOMAS. Nė nemanau. Galvoji, tau viskas leidžiama? Kad gali trankytis naktimis pas bobas! Į kaimyninį miestelį... Juk aš sergu nemiga, ponas valdytojas žino… Aš puikiai girdžiu, ką tu darai. Girdžiu, kaip tu lipi iš lovos, o paskui pramerkiu vieną akį ir tamsoje regiu, kaip paslapčiom ant pirštų galų tykini iš kambario... Regiu...
MIKAS. Vadinasi, tu mane šnipinėji?
Mikas užsimoja ranka ir Tomas tuoj pat vikriai pasislepia valdytojui už nugaros.
TOMAS (pro valdytojo petį). Aš tik akį pramerkiu…
VALDYTOJAS (atsigręžęs į Tomą) Paduok žvakę.
Tomas pro valdytojo tarpkojį iškiša degančią žvakę. Valdytojas pastveria Tomą už riešo. Apsidairo. Kurį laiką taip ir stovi. Tada pasilenkęs pradeda šmirinėti po kambarį, vilkdamas už paskui save Tomą. Galiausiai pamato Miko lazdą ir paleidžia Tomo ranką. Pakelia lazdą nuo grindų.
VALDYTOJAS. Prieik arčiau, Mikai. (Iškelia virš galvos lazdą ir mosuoja virš galvos) Atspėk, ką laikau rankoje?
MIKAS. Mano lazdą.
VALDYTOJAS. Kaip tu išsigudrinai atspėti, po galais?
MIKAS. Na, aš pažiūrėjau… pagalvojau, nėr lazdos! Sakau, gal jūs mano lazdą kartais…
Ilga pauzė.
VALDYTOJAS. (Nuleidęs lazdą) Žinai, Mikai…Man kartais atrodo...
Kambaryje staiga užsižiebia šviesa. Visi trys užvertę galvą kurį laiką spokso į lubas.
VALDYTOJAS. Galų gale! Maniau, visą naktį reikės tamsoj sėdėt.
MIKAS. Elektra?
VALDYTOJAS. Į pastotę trenkė žaibas.
MIKAS. Nė nepastebėjau... Kad nėra šviesos.
VALDYTOJAS. Kaip tu galėjai pastebėti, būdamas aklas! Su savo stiklinėm akim. Vargom su žvakėm. Nors palauk... (Ilga pauzė) Kada užsidegė šviesa, tu kartu su manim užvertei galvą ir dirstelėjai į lempą.
MIKAS. Tikrai?
VALDYTOJAS. Tu pasižiūrėjai į lubas.
MIKAS. Galbūt. Tikriausiai, kažkaip pajutau šviesą. Stiklas juk persišviečia.
Pauzė.
VALDYTOJAS. Tada atsakyk dar į vieną klausimą. Tik be jokių išsisukinėjimų! (ilga pauzė) Tu atidarei langą?
MIKAS. Ne.
VALDYTOJAS. Kai atėjai į kambarį, langas jau buvo atidarytas?
MIKAS. Matot, langas atsidarė man esant kambaryje. Aš patyliukais prisėlinau prie lango, o jis staiga ėmė ir atsidarė...
VALDYTOJAS. Prisėlinai!
MIKAS. Iš kiemo sklido labai keisti garsai. Man pasigirdo, kad girdžiu kažkieno žingsnius... Rimtai. Kažkas slankiojo aplink namą. Knietėjo pasiklausyti, ponas valdytojau.
VALDYTOJAS. Kiek kartų sakiau, kad nelįstumėt prie lango.
MIKAS. Sakėte, bet man pasirodė, kad kažkas iš kitos pusės beldžia į stiklą. Ėmiau galvoti, kas galėjo atsibaladoti tokiu vėlyvu metu ir staiga langas prasivėrė. Kritau ant grindų ir tysojau, kol jūs prikėlėt.
VALDYTOJAS. Matyt, pajudinai rankeną.
MIKAS. Nė neprisiliečiau!
Pauzė
VALDYTOJAS. Hm... Tada, veikiausiai, langą atidarė vėjas?
MIKAS. Ne, ponas valdytojau.
Kelių sekundžių pauzė.
VALDYTOJAS. Sakai, ne vėjas? Tu mane gąsdini.
MIKAS (pašnibždom). Kažkoks žmogus. Vyriškos lyties, taip sakant... Su ramentais...
VALDYTOJAS. Po velniais! Vadinasi tie ramentai ne tavo.
MIKAS. Žinoma ne. Ramentus atsinešė žmogus, kuris ir atidarė langą.
VALDYTOJAS.  Švenčiausia mergele! Tai jis ir į kambarį...
MIKAS. Taigi... Iš pradžių sumetė ramentus, o paskui ir pats įsirioglino.
Susijaudinęs Valdytojas žingsniuoja skersai išilgai scenos.
VALDYTOJAS. Sakai, vyras?
MIKAS.  Tai jau tikrai!
VALDYTOJAS. Gaila. Su moterim būtų paprasčiau. Nors ką gali žinot. (Atsisėda ant dėžės, iš kišenės išsitraukia nosinę ir garsiai nusišnypščia. Įsideda nosinę atgal į  kišenę) Dieve, mano!
MIKAS. Ponas valdytojau. Aš žinau, kur tas žmogus pasislėpė.
VALDYTOJAS. Žinai?
MIKAS. Jis įlindo į tą dėžę, ant kurios ponas valdytojas dabar sėdit.
Valdytojas it įgeltas pašoka nuo dėžės. Sutrikęs vaikšto pirmyn atgal.
VALDYTOJAS. Kodėl iškart nesakei. Gerai, kad tas įsibrovėlis nesugalvojo stotis, kai aš sėdėjau ant dangčio. (Pauzė. Stapteli ir pirštu baksi į dėžę). O iš kur ištraukei, kad jis ten?
MIKAS. Mačiau. Pakėlė dangtį ir šmurkštelėjo į vidų.
VALDYTOJAS. Matei?
MIKAS. Na taip, mačiau... Tai yra... (Pauzė) Tiksliau tariant...
TOMAS. Atseit, girdėjai?
MIKAS. Būtent. Prieš jums pasirodant kambary, trinktelėjo dangtis... Tiesa, buvo tamsu, bet aš akies krašteliu... Ausies krašteliu... Taigi. Supratau, kad pasislėpė dėžėj. (Dairosi) Kur daugiau pas mus ir pasislėpsi?
VALDYTOJAS. Ką dabar daryti, dieve mano. O kas jeigu įsibrovėlis ginkluotas?
TOMAS. Kuriems galams jis nešiosis ginklą?
VALDYTOJAS. O tam, kad išsitrauktų peilį ar medžioklinį šautuvą ir įremtų į pilvą. O paskui ištuštintų mums kišenes. Juk aplinkui mus miškuose knibždėte knibžda visokių valkataujančių dykaduonių.
MIKAS. Na, dėl šautuvo, tai kaži...  Šautuvo kažkaip...
VALDYTOJAS. Matai, dabar modernūs šautuvai būna ir be vamzdžio. Nupjautvamzdžiais juos dar kartais vadina. Tik buožė ir gaidžiukas. Tokį lengvai susikiši į klyną ir nepamatysi...
MIKAS. Tai kaip su juo tada šaudyti?
VALDYTOJAS. Taip ir šaudai. Ranka kišenėj, smilius ant nuleistuko... Sukiojiesi ir tratini visus iš eilės! (Dairosi) Beje, o kur Tomas?
Tomas išlenda jam iš už nugaros.
TOMAS. Čia.
VALDYTOJAS. Kur tiek ilgai buvai?
TOMAS. E...
VALDYTOJAS. Atsiradai pačiu laiku. Dabar klausyk, Mikas sako, kad mūsų dėžėj tupi kažkoks žmogus. Sako, kad tai kažkoks vyras...
TOMAS. Dėžėj?
VALDYTOJAS. Mikas sako, kad tas vyras ir atidarė langą. O paskui įlindo į dėžę.
Pauzė
TOMAS. Geriausia būtų pakelt dangtį ir žvilgtelėt.
VALDYTOJAS. Tai va. Ir aš taip sakau. Reikia kažkaip iškrapštyti tą šiknių!
Pauzė
TOMAS. Gali pasirodyti, kad dėžėj tupi boba.
VALDYTOJAS. Trauk juos devynios...
TOMAS. Iš kaimyninio miestelio...
Ilga pauzė.
VALDYTOJAS. Duok Dieve. Su moterim mes bemat kaip nors...  trise...
TOMAS. O jeigu ji nuoga?
VALDYTOJAS. Kaip tai nuoga?
TOMAS. Kaip Ieva.
VALDYTOJAS (kiek padvejojęs). Tokiu atveju liepsim tai besarmatei apsirengt.
MIKAS. Ar jau visai apkurtot. Dėžėj vyras! Šlubas vyras...
VALDYTOJAS. Užteks spėliot. Tomai, paimk Miko lazdą ir belsk per dėžės viršų. Mudu su Miku lauksim koridoriuje. Jeigu pasirodys, kad dėžėje moteris, ateisim tau pagalbon, o jeigu vyras...
Pauzė.
TOMAS. Kas tada?
VALDYTOJAS. Iškamantinėk jį. Paklausk, kas jis toks ir ko jam čia reikia ir taip toliau. Supratai?
TOMAS. Boba ten! Galvą dedu.
VALDYTOJAS. Tvarka. Paimk lazdą (Įspraudžia lazdą į delną) Kai tik duosiu ženklą, belsk nieko nelaukdamas.
Mikas ir valdytojas išeina. Tomas prisiartina prie dėžės ir pakėlęs virš galvos lazdą laukia ženklo. Pauzė
TOMAS (nekantraudamas). Ar jau galiu trinktelėt?
VALDYTOJAS. (Balsas iš kulisų) Gali. Trenk taip, kad tam dėžėj akys ant kaktos išliptų.
Tomas užsimoja lazda ir sustingsta. Šviesos pamažu gęsta.

(Uždanga. Pirmo veiksmo pabaiga)
2006-07-17 20:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-07 10:35
Svoloč
Labai gera pjesė, tik kur tęsinys?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-21 18:25
haris
labai profesionaliai rašote. ar išgalvojote, ar viskas iš gyevnimo?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-24 15:29
vanilla
lekstoka
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-09 15:01
midoza
Reikia tavo meilo man patiko sis kurinys noreciau pakalbeti apie daugiau nezinau kur tai rasti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-09-19 18:26
Tani
visai gerai :]
ale kol perskaiciau, akis paskaudo:D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-18 17:00
vilnelė vėl
su stiliumi dar reikėtų padirbėti, bet skaitos visai neblogai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-17 20:42
a pčy
pakomentuok mane
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą