Senas stalas

Senas kreivas ąžuolinis stalas
Mano moderniam bute tikrai netinka,
Bet parimstu aš prie jo kiekvieną vakarą,
Apkaišau prisiminimų smilgomis,
Kurstau jo sterblėj jausmų ugniakurą...

Sužinojau, kad tą seną stalą
Raižęs pykčio peilis,
Kad sugėręs milijoną ašarėlių...
Bet kai tik panorau juo atsikratyti,
Širdį tūkstančiai uodų sugėlė.

Ką to stalo vietoj bestatyčiau –
Vis netinka, vis atgal jis prašosi.
Taip, mane ne kartą nugalėjęs,
Senas stalas mano lemtį nešasi.