arbatai belaukiant

pienarbatėj besiblaškantys arbatos lapai
nuraškena žvilgsnius abiejų akių
mažų kaip žali riešutėliai tylinčių
tarsi kalbėt nemokėtų

nešnekanti sustingusi puodelio ausis
klausosi dūžtančio miražo virtuvės
dykumoj tarp cukraus nuobirų
nuoskambių telefonų ir nepraustų vaikų
už lango

kiek daug gi tų ausų bene penkios
ant stalo su manim laukia
bijo rengtis užsukti radiotechnikos rankenėles
tarsi triukšmas trikdytų išvargusią
nuo žodžių galvą

penktadienio netryliktoji diena su
nepraėjusiais juodkačiais - regis labiau
prietaringa nei įprastai su penkiais
arbatos (pieninės) puodais ant stalo

staiga vienas pažiro arbatlapiais
po šlapią aslą atėjus nakčiai -
arbata nuvyto