aš nežadinsiu tavo sapnų, nes sapnų neturi,
tik klajoji po pievą, kuri per gili, per aukšta,
tavo riteris joja, žiūrėk, tuo dulkėtu keliu
ir nežino ką mato, bet spėju – tikrai ne tave,
ir nežino ko trokšta, bet spėju – vandens ir šviesos,
kai apytuštės aikštės pajunta, kad miegas miegu,
tai nuo kranto, nuo plausto, nuo ten kur neganė piemuo,
tavo riteris joja, žiūrėk, tuo dulkėtu keliu.
aš nežadinsiu tavo sapnų, nes sapnų neturi,
tik klajoji po pievą, kuri per gili, per aukšta,
bet galiu tau padėti, jei tu man padėti gali,
nuo dabar tavo rankose kortos, o mano - tamsa,
tai pradėkim žaidimą, kol vienas iš mūsų suklys,
tavo riteris joja, žiūrėk, tuo dulkėtu keliu,
gal nuo kranto, nuo plausto, nuo ten kur neganė piemuo,
gal nuo tavo akių, bet turbūt jam visai nesvarbu.
aš nežadinsiu tavo sapnų, nes sapnų neturi,
nes užmigti sunku, juk žinau, kai kapoja kirviu,
tu klajoji po pievą, kuri per aukšta, per gili,
mano melas šiandien bus tiesa ir todėl aš laimiu.
negalvok, kad suklydai, nes taip tik prišauksi mane
ir į tamsą nuvesiu, ir einant uždengsiu akis,
tavo riteris joja dulkėtu keliu pas tave,
net jei pats to nežino, net jeigu jis vienas prieš tris.