žvejo dukra

Žegnokis, dukra.
Patylomis išslinkusi
Kur tave glostys rankos vėlei
Ir tai jau bus ne jūrų vėjai.
Žegnokis,
Tykiai įsisukusi
Tarp mūšos išmestų žvejų žvilgsnių,
Nesuvirpėsi, išgirdusi už nugaros
Porą guminių batų žingsnių.

Žegnokis.
... Nes rūbas tavas greitai plyšta
Ir jau nenulaikys sijono juosta
Ir drėgnos lūpos, nepažįstamos, ant tavo skruosto.
Žegnokis, dukra!
Nes net suklykt nespėsi...
Tinklu į jūrą išmestos
Tavęs su tėvuliu gedėsim.