ta meilė...

…
priimk mane lyg ostiją lyg oro gurkšnį dūstančiam
apkeisk su metų širdgėla mazgus suveržk šaknim
aš pasitrauksiu greit gal iš savęs greičiau ištrūkusi
iš stabarios vienybės su savim
          jei ne, priimk ant delno tik ištiestą mano rūpesčių
          barstytą juoko dulkėm pergamentą o naktim
          pienuotom lūpom amtelsiu prie kojų tau suklupusi
          budėsiu tyliai girgždesį nustūmusi šalin
jei tai per daug, prašau priimk oazės kvadratėlį
lyg ramų povestuvį rytą iš vandens spalvų
bent blykstelėjimą akių kai dar abu tikėjome
kad tai kas aš savaime tapsi tu
          ledukais į ausis atgaivinu ko negirdėjau dar
          tie žodžiai tvindo gomurį juos ir tada geriu
          kai su kita per žiedkrytį matau tave nueinantį
          tau pavymui einu jau su kitu