Pulsas. Kas tai?

„Skant, lai pati kūryba, škia, kalbės už mane! trept trept kojele!!!:))) „

Toks štai savęs apibūdinimas arba savęs pristatymas yra tūlo Pulso asmeniniame puslapyje.
Ką gi, paimame ir pažiūrime tąja kūrybą ir ką randame? Ogi eilėraštį „Mūsų meilė užtruko“:

„Kai mudviejų proskynoj iškrenta aklinas rūkas,
Ir ciniškos giesmės audrašauklių atgena lietų,
Sunku pripažinti, tačiau – mūsų meilė užtrukus –
Toli, kur pakinta kryptis horizontų saulėtų.

Nemėgstam skubėti, nes mes pernelyg punktualūs.
Kiekvieną vidurdienį dvylika kartų suplojam.
Pabundam anksti, dar prieš švintant, ir jaučiamės žvalūs,
Bet meilę užtrukusią vis pasitikti vėluojam.

Kiekvienas į savo tikybą tvirtai įsikibę,
Sudarom konstantą, nors meistriškai keičiam peruką.
Beveik nesimylim ir vis dar prarandam skaistybę,
Mes laukiam, bet ji neateis – mūsų meilė užtruko. „


„Kai mudviejų proskynoj iškrenta aklinas rūkas,
Ir ciniškos giesmės audrašauklių atgena lietų,
Sunku pripažinti, tačiau – mūsų meilė užtrukus –
Toli, kur pakinta kryptis horizontų saulėtų. „

Kažkokia nesąmonė šis pirmas posmelis. Jis visas sudarytas iš kažkokių kliedesių, bet niekas nedrįsta to pripažinti, rašo  - o, kaip gražu. Įvaizdžiai parinkti prasilenkiant su logika ir pirmine žodžių prasme. Kaip portugalas kad naudotų lietuviškus žodžius, nesvarbu, ką jie bereikštų.
Pavyzdžiui, proskyna. Žinom, kad tai miško dalis, bet tarkim tarp žmonių yra proskyna. Na, tarkim, tegul. Kažkas, atseit, praskynė. Praėjo su kardais ir praskynė.  Gavosi tarp žmonių proskyna.
„Kai mudviejų proskynoj iškrenta aklinas rūkas, „
na na na na na - bandau susiorientuoti. Reiškiasi tarp judviejų, kur jus praskynė, išskynė (kas, kodėl? - reikėtų tai paaiškinti skaitytojui. Sakykim, praskynė nesutariantys jūsų šeimų klanai. Istorija jau daug kartų girdėta, faktiškai, nuvalkiota.) iškrito aklinas (tai toks nepermatomas, tirštas, dažniausiai pasitaikantis rudenį) rūkas. Na, tas rūkas gal simbolizuoja kažkokį nesusikalbėjimą, nesutarimą, gal, sakykim.
„Ir ciniškos giesmės audrašauklių atgena lietų, „.
Na, čia vėl reikia paaiškinti - kodėl ciniškos? Ar tie audrašaukliai  yra paukščiai, ar tai kokių kiemo chuliganų nemokšiški brazdenimai gitara, šūkaujant nepadorias čiastuškas, tipo: „Na gore stoit mašina, a mašina bez kolios, vsiu rezinu dlia gondonov rastaščila molodiož“? Vargu, ar paukščiai gali būti ciniški, bet jie gali būti audrošaukliai ir pranašauti lietų. Kiemo banditėliai būna ciniški, bet atginti lietų - jiems  perdaug galių yra priskiriama. Aiškiai prasilenkiama su logika. Arba tie audrašaukliai - tai priešingos giminės atstovai, autoriaus akimis žiūrint, ciniški, o iš tikrųjų gal visai normalūs, bet tiesos mes vis tiek nesužinosime. Ir jie, vadinasi, savo kurstymu prišaukia antros pusės, tai yra, mylimosios (-ojo?) ašaras. Tada gal tas lietus kaip nors ir išsiriša. Bet kiek man reikėjo pastangų ir dedukcijos, kad tai išnarplioti. Abejoju, ar visi skaitytojai yra tokie kantrūs ir atkaklūs.
Kad meilė užtrukus, toks įvaizdis gali būti vartojamas, tik reikia vėl tikslumo - ar ji vėluoja ir dar yra tikimybė, kad ateis, ar ji užtrukus kaip karvė kad būna užtrukus, neduoda pieno. Ta prasme, ar ta jūsų meilė yra vaisinga. O gal kuris iš jūsų yra nevaisingas? Čia vėlgi mums būtų įdomu žinoti kuris. Gal dar galima kuo padėti mediciniškai. Manau, šiame puslapyje tikrai atsiras pažįstančių specialistus, tik reikia kreiptis atviru tekstu: „Ei, žmonės, padėkit“, ko čia slėpti, tai labai natūralūs ir dažnai pasitaikantys negalavimai. Išgydomi.
„Nemėgstam skubėti, nes mes pernelyg punktualūs. „ Pagirtina. Vienintelis suprantamas sakinys eilėraštyje, bet galima ginčytis, ar puktualūs žmonės tikrai nemėgsta skubėti. Be to, vėliau vis tik teigiama yra, kad užtrukusią meilę visą laiką vėluojate pasitikti. Įtikinėjote, kad esate punktualūs, ir mes beveik patikėjome, o paskui jau sakote „vėluojam ir vėluojam“. Kur logika.
Kad kiekvieną vidurdienį suplojate dvylika kartų, tai jau originalu. Galite dar pabandyti sukukuoti dvylika kartų arba sukakariekuoti.
Trečias posmas vėl portugalo parašytas. Skirtingų tikėjimų asmenys sudaro nekintamą dydį, na kažkokį susitarimą padaro, tarkim. Kad tipo, Dievas yra, bet kieno koks nesvarbu arba nedetalizuokim, kad nesusipyktume. Bet perukus meistriškai keičiate, tai yra kad ką keičiate? Kažkokias religines dogmas ar ką nors kita? Reikia paaiškinimo.
„Beveik nesimylim ir vis dar prarandam skaistybę,
Mes laukiam, bet ji neateis – mūsų meilė užtruko. „
Na, skaistybė iš tikrųjų prarandama vieną kartą, o ne kažkiek kartų paeiliui. Taip nebūna, reikškias jau nesat skaistūs ir nesidėkite šventesniais už popiežių. O dar nesimylėdami.
Žodžiu, nesąmonė. Linkėčiau pasveikti ir parašyti logiškus sakinius.
Toliau mačiau dar kitus Pulso kūrinius, bet į juos žiūrėti jau nekilo noras. Gana.