tyloj sunkioj po medžių kritimo
jazminų šokis
kutendamas artinsis pirštų
galiukais kutens už ausų
spenelių tampys ir
juoksis paišydamas tyloje
simfoniją baltą
už medų lipnesnę
galvosiu apie medžius
bet man tik
jazminai
jazminai
jazminai
šoks.
balkono šaltas betonas gaivins
man sulipusias pėdas
mėnulio šviesa vis mėgins
suvelti man plaukus
priminti akis
bet galvoje arba
ant blakstienų man tik
jazminai
jazminai
jazminai
virpės.
audrai nurimus medžiai nukritę
gulės ir neskleis savo
keisto ošimo paklydusio
vandens ir dulkių
žaisme sūriame
nuo ašarų dievo
o man tik
jazminai
jazminai
jazminai
jazmi...