truputį palauk

Žydi obelis, tokia balta niekada nebuvau,
Aš pasiruošus išsibalinti, bet tai sakau tiktai tau.
Koks sunykęs rytas pasikoręs ant tavo dangaus
Pamėtyk į jį akmenis pagaus nepagaus.
Ropoja gyvenimas šešėlių pelkėm
Akivaran šaknis suleis ir jo niekas neišraus.
Tu nueisi tą patį gyvenimo kelią prakaitu pažymėtą jau
Užtaisyt mane energija neskubėk.... truputį palauk....
Aš nesukurta, bet jau sumanyta
Mano kūrėjas nutrina eskizų lentą pripaišytą.
Gal ir gerai, kad mane nutrynė, nes būti vienam reiškia
Būti trupiniu iš po stalo
Tokių nieks meile neplauna, tokius iš atminties išvalo.
Nupiešk mane vėl, kitokia nebūsiu
Nudailink gražiai iš visų keturių pusių.
Žodį į lūpas įdėk ir aš gražinsiu tau tai
Apie ką tiek daug man kalbėjai.
Užtaisyt mane gyvybe neskubėk.... pažvelk į mane..... truputį palauk.