Braškės ir aš filosofas

Prisimenu – rytais norėdavom vytis
tekančią saulę
rūką užuosti
išnokintą vakarės vėsos
garuojant karščio išvargintai upei
stebėjomės ragaudami braškių saldumo
norėjom
stebėjom
ir laukėm
ar vis dar prisimeni?
Bet dabar tu jau paveji laiką
ieškai prasmės
tarp painių beprasmybių
„aš filosofas“ - sakai
bet kartais bandai prisiminti tą skonį
ir stebies kaip apkarsta vanduo
į tą pačią upę įbridus
kur nebedera uogų kerai
sakai „pavargau“ ir leidies apgaubiamas
savo paties kurtos kasdienybės.