Žvaigždės nedega amžinai...

Skiriu Jai 


  Šuo vis loja ir loja... Tyliai guliu šiltoje lovoje, šalia Liepos. Bijau pažadint, nors nežinau, ar ji miega. O kaip sunkiai šnopuoja, baisu! Ir niekaip nenori eit pas daktarą. "Rytoj būtinai reiks važiuot ir neklausysiu jokių atsikalbinėjimų” – taip pasakiau prieš guldamas miegot. Jau gulėdama pažvelgė į mane linksmai. Nejaugi nesupranta, kad taip bus tik geriau. Ir ne tik jai... Mums abiems.
-  Nueik, pažiūrėk, ko loja, - sušnibžda man. Jos akyse vis dar matau tą žiburėlius, tačiau jie jau prigesę.
-  Tau reikia gerai išsimiegoti.
-  Ir kaip aš išsimiegosiu, kai Nosas taip loja? – nusišypso.
-  Na gerai, einu, apraminsiu jį.
-  Ir pats nusiramink, nieko blogo man neatsitiks.
Jos balsas iš tiesų mane labai dažnai stebuklingai paveikdavo. Rodos, galėčiau kalnus nuverst, jei tik paprašytų. Turbūt dėl jo ir įsimylėjau Liepą. Per tiek metų mačiau, kaip jos kūnas pamažu sensta, tik ne balsas. Jis visa dar nukelia mane į tuos laikus, kai dar bijojau užkalbinti tą nenustygstančią vietoj mergaičiukę tamsiomis kasomis. Tada tik džiaugiausi, jog esam vienoj klasėj ir galiu kasdien ją matyt.

  Lėtai atsikeliu, apsirengiu ir pabučiavęs Liepai skruostą nueinu.

  Vos pravėręs duris pajutau nestiprų, bet žvarbų šaltį. Tad greitai jas užvėriau, kad nepripūstų į namus. Mėnulio šviesa vos vos skverbėsi pro tankiai debesuotą dangų. Kažkada mudu gulėjome žolėje. Nebuvo daug žvaigždžių. Bet viena švietė labai ryškiai. Pakrikštijau ją Euridikės vardu, nes kartais taip vadindavau Liepą. Dabar švietė tik viena žvaigždė. Nesu tikras, ar tai buvo ta pati... Kai ir ji užmigo debesų pataluose, prisiminiau, ko atėjau. Nosas, išgirdęs, jog kažkas atidarė duris, nebelojo. Uždegiau kieme šviesą ir nuėjau pas jį. Pritūpęs paglosčiau šuns galvą. Tik džiaugėsi jis manim neilgai, lyg kažko kito būtų laukęs. Vis neramiai žvilgčiojo tai į mane, tai į namo duris.
-  Na tai kas yra? Ko lojai? Šalta? Eik gi būdon, sušilsi ir užmigsi.
Taip bandžiau jį raminti, bet, rodos, nei jam, nei man tai nepadėjo. Darėsi vis šalčiau. Pakilau ir norėjau grįžti, bet atitraukęs rankas nuo Noso pajutau dar didesnį šaltį. Mes po truputį šildėme viens kitą. Bet vis tiek, pamaniau, "geriau savo šilumą atiduosiu Liepai”. Šuo norėjo eiti su manim, bet jam neleido uždėta grandinė. Nenorėjau daugiau ten užtrukti, tad greit nužingsniavau namo.

  Vos uždaręs duris, pajutau keistą jausmą. Tiesiog stovėjau lyg įkaltas ir nenorėjau niekur eiti. Supratau, kad klausausi, noriu išgirsti... Namuose buvo tylu. Visiškai tylu.

  Drebančia ranka stipriai suspaudžiau durų rankeną... Truputį pastovėjau tarpdury... Nuėmiau Nosui nuo kaklo grandinę, jis viską suprato. Nusekė paskui mane... Atsiguliau šalia tyliai miegančios, o Nosas prigulė iš kitos pusės, ant kilimėlio.