Laimėti karą

Dangus virš galvos atrodė lyg sumuštas. Tamsios kraujosrūvos žadėjo lietų.
Vilius pasitrynė nubrozdintus kelius. Paskui žvilgtelėjo į kalniuką, nuo kurio ką tik nusileido. Smulkioje skaldoje liko plati šliužė. Aštriai diegė klubą, keliai perštėjo. Nuo bėgimo maudė šoną, gerklė buvo tarsi nudrožta ir apibarstyta metalo drožlėmis. Akys sudrėko iš bejėgiško įsiūčio.
Vilius atsitūpė, pasiremdamas, kad išlaikytų pusiausvyrą. Į minkštą delnų odą susmigo aštrūs akmenukai; jis susiraukė, bet vėlgi - ne tiek iš skausmo, kiek iš nevilties. Atsistojęs padovanojo kelis skausmingus spyrius savo demonams, jų klaikioms špysenoms ir sugniaužtiems kumščiams. Netrukus pyktis ėmė ristis skruostais.
Eidamas namo jis stengėsi išlyginti kvėpavimą. Eiti buvo nedaug - keli šimtai metrų iki gatvės galo ir dar kirsti kiemą.

Vilius buvo liesas berniūkštis šiaudų spalvos plaukais. Kartais atrodydavo (dažniausiai Viliaus mamai), kad jis toks smulkutis, jog net kūdikių rūbeliai kabėtų kaip ant šakelės. Galbūt per smarkiai pasakyta, tačiau ant Viliaus visi drabužiai išties atrodydavo nepatraukliai nukarę. Ūgio jis buvo sulyg trim ketvirčiais importinio šaldytuvo, nors jau įpusėjo dvyliktus metus (visus skanėstus mama kraudavo ant viršutinių lentynų; tokius kaip: juodųjų serbentų uogienė, vanilinis plombyras ir šokoladu glaistyti varškės sūreliai; kad sūnus neapiblogtų).
Viliaus veidelis priminė peliuko. Ypač tada, kai jis giliai panirdavo į savo apmąstymus. Vešlūs antakiai susieidavo draugėn ir pridengdavo akių plyšelius tarytum šiaudinis stogas. Plonos lūpos pabaldavo ir veik pranykdavo, o skruostai juokingai išsipūsdavo. Švelniai melsva kakta, leidžianti stebėti kraujo kelius, tiekiančius Viliaus smegenims peną, susiraukšlėdavo, tarsi priklausytų ne jaunam berniukui, o seniui. Ir drastiškai išryškėdavo strazdanos.

Nieko čia ypatingo, kad Vilius tapdavo bendraamžių pajuoka. Kaip tampa storuliai (berniukai su krūtimis), mergaitės su kabėmis dantims ir nudrengtais bateliais ir liesi ligotos išvaizdos berniukai, gilaus susimąstymo akimirką panašūs į peliukus.
Ir skausmas nebuvo jau toks nepakeliamas. Atmetimas žeidė kur kas labiau, tačiau žaizdų nuo jo nelikdavo, bent jau matomų. O tas, kurios peršėjo giliai viduje, šlapiavo, pūliavo - tas jis tvarstydavo vienas pats. Vienas jas apiplaudavo svajonėmis, dezinfekuodavo ryžtu ir… Kartais aprišdavo tvirtu, tylomis austu kerštu.
Viliaus kerštas nebuvo saldus. Tačiau iš patirties jis žinojo - geri vaistai būna kartūs.

Eidamas namo Vilius grąžė rankas.
Tas, kam yra tekę matyti vaiką, grąžantį rankas, žino, koks tai kraupus reginys. Suasmeninantis visą pasaulio sielvartą.
Medvilninių marškinėlių kišenėje saugiai gulėjo namų raktai. Vilius juos ištraukė, akimirkai sustingdamas ir grožėdamasis, kaip pavasarinės saulės spinduliai atsispindi nuo glotnaus metalo, ir įkišęs švelniai pasuko. Pasigirdo klinktelėjimas.
Namuose buvo vėsu, nes langai išėjo į rytus, o buvo jau vėlyva popietė. Vilius numetė koridoriuje kuprinę ir nutipeno į virtuvę, iš kurios sklido viliojantys kvapai ir tyli “Pūko du” muzika. Mama stovėjo nugara į vyryklę ir su meile žvelgė į Vilių. Jos šviesūs plaukai buvo susukti į kuodą, ant gėlėtos suknelės ji buvo apsirišusi languotą prijuostę. Ant Viliaus alkūnės krešėjo tamsus kraujas. Jau vakare ten bus šašas - dar vienas iš milijono.
Glamonėjantis mamos žvilgsnis sustingo ties nubrozdintais keliais, nuslydo subraižyta blauzda. Ji (mama) klausiamai kilstelėjo antakį.
- Viliau, ir vėl su berniukais žaidei karą? - švelniai pabarė.
Vilius linktelėjo.
- Blynų valgysi? Su uogiene, gerai?
Mama nuėjo prie šaldytuvo, o Vilius klestelėjo ant taburetės. Jis sekė kiekvieną jos judesį, o akys spindėjo rūpesčiu.
- Kaip sekėsi mokykloje? - paklausė mama apversdama blynus keptuvėje ir bandydama atsukti uogienės stiklainį.
- Gerai.
Vilius stebėjo, kaip stiklainis atkakliai priešinasi. Tik pakištas po karšto vandens srove jis pagaliau pasidavė.
- Smagiai jūs ten laiką leidžiat, - tarė mama, pastatydama nenuoramą stiklainį priešais Vilių ir padėdama šalia šaukštą.
Kai blynai jaukiai įsikūrė ant stalo, mama priklaupė prie berniuko ir rankomis švelniai suėmė jo mažytį, pelišką veidelį.
- Tik būk atsargus, kiškuti, gerai?
Ji to paprašė kaip tai daro visos pasaulio mamos. Vilius, kuris pažinojo tik vieną, savąją, klusniai linktelėjo. Blynai garavo lėkštėje.
Mama pakilo eiti sėstis, tačiau akimirką padvejojusi stabtelėjo.
- Tai kas laimėjo karą, kiškeli?
Ir lauke jau pradėjo lyti.
O Vilius, žiūrėdamas į jos silpnai švytinčias akis, mikliai atsakė:
- Mes, mama. Laimėjome mes.