Svetlanos Ryžikovos esė „80'“, vakar publikuotas šioje svetainėje, be jokios abejonės, pagrįstai laikytinas gero stiliaus etalonu. Štai kaip reikėtų rašyti esė -- ryžtingai, ir svaiginančiai grakščiai. Kiekvienas sakinys lyg kirtis, lyg vinis, vienu smūgiu sukalta iki pat galvutės.
Todėl, atrodytu, turėtų būti paprasčiausiai baisu bandyti polemizuoti su Svetlana. Pirma, tokios įtaigos tikrai nepasiekt; antra, atrodytų, o ką dar galima apie tai pasakyti? Pasiteisinimui paminėsiu keletą nereikšmingų priežasčių, kurių viena yra tai, kad 80-ieji tai ne tik beyond, kaip tvirtina S. Ryžikova, tai kartu ir infinyti, ir tas 80-ųjų infinyti, beje, vis dar tęsiasi, o tai, savo ruožtu, jau antroji nereikšminga priežastis. Kiek reikšmingesnis impulsas man imtis rašyti šį tekstą matyt bus tai, kad skaitydamas estetiškai tobulą „80'“ pajutau lengvą kartėlį, kad tiek nedaug iš visos tos 80-ųjų gausybės rago paminėta ir siekiant didesnio vaizdingumo, minima gana ekstravagantiškai bei atsainokai. Todėl, mano manymu, šio teksto užduotis ne tiek polemizuoti su „80'“, kiek praplėsti to esė ribas, tarnauti jam ilga ir nuobodžia išnaša, juokinga, tačiau kelis kartus ilgesne nei pats esė.
Tokia ilga išnaša, be abejo, būtų sunkiai pakeliama labiau elitinių išraiškos priemonių gerbėjams, tačiau, atleiskite man, negaliu susivaldyti. Pirma: 80-ieji išties yra reikšmingas masinės kultūros segmentas, antra: mano paties kaip žmogaus užuomazgos pradėjo vystytis būtent tuo laikotarpiu. Cha, nepaisant tokio, atrodytų palankaus laikotarpio, ne kažkas iš manęs išėjo. Tokia ekspresyvi kalbinė ekvilibristika kaip Svetlanos, kuriai vienas juokas jau pirmom dviem eilutėm parašyti visą esė, ne mano nosiai. Todėl jos pradžią: „Kodėl? (...) Nes būgnai ir sintezatoriai, nes Rubiko kubikas (...) “, aš taip pat panaudosiu savo taip sunkiai beįsibėgėjančiam startui.
Taigi, kodėl? Nes būgnai („sintetiniai“) ir sintezatoriai? Taip būtent todėl. T. y. prielaida, kad naujos ir aštunto-devinto praeito amžiaus dešimtmečių sandūroje vartotojišką lygmenį pasiekusios technologijos iš dalies įtakojo 80-ųjų masinės kultūros išraišką, manau, yra labai taikli. Prisimenate? Tais laikais atsirado toks reiškinys kaip video klipas. Pastarojo kertinis akmuo, be jokios abejonės, buitinė home video kultūra, kuo apie 1980 laisvasis pasaulis jau mėgavosi gana plačiai. Net nuo 1972 metų amerikiečiai galėjo džiaugtis lengvai prieinamu ir įperkamu „Betamax“ formatu, o 1976 m. kompanija JVC išrado ir išplatino kiek prastesnės kokybės, tačiau dar pigesnį VHS. VHS padarė tikrą technologinę ir, kaip dabar galime konstatuoti, kultūrinę revoliuciją. Ši technologija nužudė „Betamax“, tačiau ji buvo tokia pigi ir prieinama, kad dabar galėjo filmuoti (s) bet kas! Gana greitai atsirado žmonių, sumaniai pasistvėrusių ore tvyrančią idėją ir startavo MTV, o tuoj po to, nė vienas popmuzikos atlikėjas jau nebeįsivaizdavo savo veiklos be taikomojo video meno palaikymo. Net mano paauglystės laikų Kaune buvo videoteka, kas, beje, reiškė ne video biblioteką, o videoklipų diskoteką. Ir mes galime tik miglotai įsivaizduoti kokio masto video burbulas tuo metu buvo pučiamas pasaulinėse sostinėse galima. Tiesa, padarykime reveransą kalbininkų pusėn ir pasakykime, kad, deja, bet šiame tekste nebus vartojamas žodis „vaizdo“, per prievartą brukamas kaip svetimybės „video“ pakaitalas. Taip jau yra, kad tas „vaizdo“ nenusako nė penktadalio „video“ reikšmės, o turint omenyje 80-uosius, nepasako absoliučiai nieko.
Pasiaiškinkime kas gi tas VIDEO? Videoklipų kultūros apyaušriu buvęs hitas „Video Killed The Radio Star“ (The Buggles) tvirtina:
Video killed the radio star.
Video killed the radio star.
Pictures came and broke your heart.
Ir nors video nenužudė tiesiogine prasme nei radijo nei kino, tačiau „sudaužė“ milijonus širdžių. Kaip tai atsitiko? „Kodėl įsivyrauja „išžaginto pudelio“ stiliaus šukuosenos, kaip galima garintus džinsus užsitempti dešimt centimetrų aukščiau bambos ir jaustis pašėlusiam? “, klausia ir Svetlana.
Ką gi, sumodeliuokime žavingą laisvadienio popietę eilinio aštunto dešimtmečio vakariečio namuose. Mamytė dažosi plaukus, ir, kad nebėgtų šampūnas į akis, sukelia juos ant viršugalvio. Tuo tarpu jos vyrelis (šaunusis būsimas penkių vaikų tėvelis) filmuoja procesą šeimos archyvui. Toks ir kiti panašūs video įrašai paplinta, pradžioje lokaliai, o vėliau, dėl tiesiog gamtos užprogramuoto algoritmo, tipiškai-masiškai ir jau po kelių metų nieko nebestebina „išžaginto pudelio stiliaus šukuosenos“. Juk apsiginklavus video aparatūra, tai, kuo iki tol žmonės mėgaudavosi kameriniu būdu, (staipydavosi prieš veidrodį) ėmė žaibiškai plisti kaip madinga religija. O kodėl neužsidėjus tiulinio sijono, džinsinio švarkelio ir baltų sportinių batų? O kaip atrodytų jei po džinsiniu švarkeliu įkištume teatrinius „cirko stipruolio“ petukus? Kalkėmis aptaškėte naujutėlaičius džinsus? Nufilmuokime tai ir parodykime draugams bei kaimynams! Ir žinoma mes nustebsime po kelių metų gana nepigiai įsigydami tokius „kalkėmis aptaškytus džinsus“ kaip sezono naujieną.
Populiarioji 80-ųjų muzika, praktiškai viskas, ką 80-ieji reiškia kaip stilius ir kultūra. Apsirengimas, šukuosenos, make up ir netgi video -- lydintieji reiškiniai. 80-ieji nepaliko rašytinių paminklų, jie išties buvo pernelyg vulgarūs arba, jei kalbėčiau „80'“ autorės žodžiais -- „ (...) buvo kuriamos porno-aerobikos laidelės kuklioms namų šeimininkėms (kur Jane Fonda apsitempusi rožinį body ir violetines tympas, darydama atsilenkimus švelniai alsuoja į kamerą, drebančią operatoriaus rankose) ir Sabrina kas penkias minutes pamesdavo bikini baseine, skanduodama boys, boys, boys (...) “, todėl nė kalbos negalėjo būti apie kokią nors galimybę šioje stilistikoje kurti elitinės dailės kūrinius. Todėl tie „sintezatoriaus, bei plokšti sintetinių būgnų garsai“ ir buvo vienintelė galimybė visas tas vulgarybes bent šiek tiek romantizuoti ir mėginti segti joms meno etiketę (jei, aišku, sutiksime su išlyga, kad populiarioji muzika yra menas). Geriau pagalvojus, visai nekeista, kad 80-ųjų muzika tai: „asketiška ir mechaniška -- nieko daugiau tik keli kosminiai klavišai“ bei tie aukščiau minėti būgnai ir sintezatoriai. Juk technologijų istorijoje aštunto dešimtmečio (XX a.) pabaigą vainikavo ne tik video. Stipriai pigo ir plito įvairūs elektroniniai muzikos instrumentai, bendriniu vardu vadinami sintezatoriais. Jie ne tik leido groti, tačiau jau turėjo ir miksavimo galimybių užuomazgas, leido vienam groti keletą instrumentų imituojančiais registrais ir taip toliau. Štai nuo kada buvo galima lengviau atsikvėpti. Šalin akademinį muzikinį išsilavinimą! Bet kurie Byvis su Tešlagalviu dabar galėjo virtuvėje sugroti pačią drastiškiausią kompoziciją, o parepetavę ir įrašyti ją į VHS juostą, prieš tai pasipuošę veidrodžių šukėmis nukabinėtomis užuolaidomis. Kai kuriems jų netgi pasisekdavo tai padaryti pakankamai gražiai ir naujoviškai. Štai kada prasidėjo masinis ir tiražuojamas postmodernizmas (o jūs manėte, kad tai padarė Andy Warhol 60-aisiais?). Snobai menininkai buvo nukelti nuo pjedestalo ar bent jau priversti gerokai pasispausti, nes ant jo ėmė ropštis liaudis. Žali į skiauterę sušukuoti plaukai? Why not? Juk svarbu bent kažkuo išsiskirti. Galų gale jei trūksta fantazijos, bet turite gražią natūrą, o klausa leidžia bent jau šokant „pataikyti į natą“ dabar taip pat galėjote tapti megažvaigžde. 10-15 metų tokio visuotinio pamišimo ir roko dinozaurai, anksčiau puritoniškai besididžiuodavę savo išskirtiniais talentais taip pat „šoko į kedus“: White Snake („Here I Go Again“), Yes („Owner of A Lonely Heart“), Genesis („Mama“) ir kiti. Tiesa, snobai menininkai, panaudodavo gerokai daugiau visos tos elektronikos funkcijų nei „paprasta“ liaudis (tarkime kokie nors „Fun-Fun“ ar „Modern Talking“), tačiau uždegantys hitai buvo kepami tiek vienų, tiek kitų virtuvėse. Ir nebuvo taip jau blogai, kaip galėtų atrodyti. Juolab, kad kai kurie snobai, gerokai anksčiau nei oficialiai galima įvardinti 80-ųjų pradžią, savo autentiška kūryba spėjo įtakoti visą tą diskotekų šėlsmą. D. Bowie, Ultravox, The Police, Tolking heads (visų ir neišvardinsi) jau aštunto dešimtmečio viduryje ir antrojoje pusėje kuo ramiausiai eksploatavo dar tik atsirasiančius „aštuonesdešimtuosius“. Drįstu manyti, kad neoniniai aštuoniasdešimtieji jau buvo ant liežuvio galo netgi vėlyviesiems hipiams, kurie neturėdami visų tų technologijų visgi išstenėjo geopardą šliurėje -- glamrock ir šiukšlinės liūtą -- punk bei kanarėlę šachtoje -- new wave. Pastarieji trys stiliai sintezėje su pramoniniu disco pagimdė nekrikštą neo romantic ir visą likusį 80-ųjų draivą, kuris nors ir gerokai pakitęs podraug su vedrodiniais gaubliais vis dar tebekaraliauja ir nūdienos klubinėje kultūroje. Bet palikime visa tai muzikologams. Mums gana svarbu tik terminas „sintezė“. Manau, kad jis buvo labai reikšmingas 80-ųjų subkultūrai. Praktiškai ši kultūra yra ankstyvasis masinis postmodernas, nuo elitinės savo promotės dailėje, literatūroje, kine ir kitose rimtose meninės išraiškos sferose, kaip ir dera, atsilikęs keliais dešimtmečiais.
Štai tau ir „Rubiko kubikas“ viena jo siena technologijos, kita -- kurį laiką vyravusi elitinė kultūra, dar kita -- amžinas žmonių saviraiškos alkis ir visa tai „teisingais“ ėjimais susukiojus gausime „Rubiko aštuonesdešimtuosius“. Kurie, nors ir svaiginančiai žavūs (bent jau man), vis dėlto tėra tik įžanga į postindustrinę erą; postmoderniosios eros dekadansas. Anot Svetlanos: „ (...) atsigręžkime į medias. Madas ima diktuoti kultiniai JAV serialai. “ Būtent. Juk serialai tai primityvi dabartinio word wide web pagrindu besprogstančios visuotinės globalizacijos užuomazga, beje tebevegetuojanti ir šiais laikais (o ypač mūsų platumose). Taip kaip dabar bet kuris mokinukas gali pasitikrinti savo tapatumą įvairiose, jo pomėgius atitinkančiose virtualiose svetainėse, tada visos namų šeimininkės tikrindavo savo tapatumą vienu ir tuo pačiu metu sustingdamos alinančiai meditacijai priešais TV ekranus. Tai buvo gana vienpusiška ir ne itin kūrybinga, tačiau atsitraukus į pakankamą nuotolį, toks masinis ir beveik deindividualizuotas elgesys mums primins darnią termitų koloniją, kur visi monotoniškai daro tą patį tuo pačiu metu, o rezultatas stulbinantys savo masteliais ir sudėtinga architektūra skruzdėlynai.
Nesu toks įsitikinęs, kaip Svetlana Ryžikova 80-ųjų tobulumu („Šio laikmečio tobulumui apsakyti man neužtenka jėgų (...) “), tačiau man pačiam nostalgiškai patinka tas laikmetis. Tas gana pozityviai naivokas mūsų šiurpaus suvokimo apie atsiveriančias gigantiškas vis didesnio vystymosi pagreičio smegduobes preliudas. So, shake it up:
Uh well, dance all night play all day
Don't let nothin' get in the way
Dance all night keep the beat
Don't you worry 'bout two left feet
Shake it up
(The Cars, „Shake It Up“, 1990)