Varnalėša

Kuo tu dėta,
                kad esi varnalėša?
Niekas nesaugo tavęs, negloboja.
Vaikiškai trypia,
                      atžalas plėšo,
šunys pribėgę pakelia koją.

Bet ir išaugai priešų piktumui:
ištisas krūmas -
                      tankus šakotas!
Nuodija dulkės, traktorių dūmai,
kepina sausros,
                    o tau - nė motais.

Virš dvimetrinės tvoros išstypus,
kekę žiedų
              palenkus negražią,
dėbsai su panieka iš aukštybės
į supurentą,
                viliojančią ežią.


O ten burokai
                  leipsta, dūsuoja,
liepos vidudienio iškamuoti,
ir šeimininkė atlapatuoja -
skubinas vargšams
                          vandens paduoti.