Balsupių sodybos paslaptis II d. (7-8-9 pav. ir baigiamasis žodis)

7 paveikslas-  Slaptieji raštai

(Veiksmas vyksta svirno viduje. Dutė, Pija ir Mikis kažko ieško- naršo po pakampes. Vinčis išdidžiai juos stebi, retsykiais ištardamas: „Šalta... šalta... ne čia ieškot... šalta“, tuo pat metu kartais atsargiai pažvelgdamas pro langelį į lauką. Scenos gilumoje matyti nedidelės lauko rūsio durys; ant jų galėtų būti užrašyta- „RŪSYS“).

Pija: Na ir kur tu tą raktą paslėpei?.. Rodos, visas pakampes apieškojom...
Dutė: Pija, Miki, apžiūrėkim, ar nėra sienų plyšiuose!.. (Visi trys toliau ieško Vinčės paslėpto rakto).
Vinčis (atsidūsta): Taaaip... Ir su jumis aš turėsiu vykdyti slaptą užduotį... Juk jūs net rakto, panosėj padėto, nematot (pakelia nuo slenksčio raktą), kur jau čia – slaptą knygų ryšulį  tamsiame rūsyje apčiuopti...
Dutė: Kai grįšim į savo laikus, turėsim ką pasakyti tiems archeologams... Gal jie tų pačių raštų ieško, kurių slaptavietę mes dabar turėsim pakeisti?..
Mikis: Dar kartą pabandykim... Paslėpk, Vinči, šią sagą (nutraukia sagą nuo švarkelio), jeigu ją rasim- gali mumis pasitikėti...
Pija: Neseniai dar juo pačiu negalima buvo pasitikėti, o dabar ėmėsi tautos vadu apsimetinėti...
Dutė: Vaikinai, kam tie ginčai... Netoliese žandarai šmirinėja, Mūsų Vinčei patikėta didžiulė paslaptis- pernešti Slančiausko raštus iš rūsio į duobę miške, būkim vieningi... Vinči, slėpk sagą.

(Vaikai nusisuka, Vinčis įsideda sagą į kišenę, patrepsi vienoje, kitoje vietoje)
Vinčis: Jau!..

        (Dutė tikrina plyšius tarp grindlenčių, Mikis apžiūrinėja sienų lentas, Pija vaikšto mąstydamas, staiga stabteli ir, lyg pabudęs iš meditacinės vizijos, lėtai eina link Vinčės. Prie jo prisideda Dutė ir Mikis. Jie lėtai supa Vinčę, bežiūrintį  pro langelį į lauką ir robotiškai bekartojantį „Šalta... šalta... ne ten... šalta... “  Visi trys lyg susitarę puola prie Vinčės, iškrausto jo kišenes).

Mikis (iškėlęs sagą): Radau, radau!..
Pija: Aš žinojau, kad saga- kišenėje...
Vinčis: Matei, kaip įsidėjau?!.
Pija: Prisiekiu, nemačiau... (oriai) Išmąsčiau...
Dutė: Pija, gal turi šiek tiek aiškiaregystės talento?..
Pija: Gal...
Vinčis: Pija, sėskis... Užsimerk... (Pija vykdo nurodymus) Įsivaizduok mūsų sodybos rūsį... Įsivaizduoji?...
Pija: Bandau... Matau prieš save... stalą, uždengtą balta staltiese, o ant stalo- milžinišką, kvepiančią pycą...   
Vinčis (suirzęs): Pija, mūsų rūsyje nėra jokio stalo, tuo labiau pycų...
Dutė (motiniškai): Jis alkanas... Nepyk ant jo, Vinči... Mano mama visada sako, kad nevalgę vaikai- tai tikri bejėgiai kūdikiai... Pija... įsivaizduok, kad tu valgai tą pycą... Valgai, valgai...
Pija (laižosi, šypsosi): Aha...
Dutė: O dabar pakyli nuo stalo ir eini į rūsį...
Pija: O ko aš ten nematęs?..
Vinčis: Pija, tu eini į rūsį ieškoti mano slėptuvės, nes joje- mano dienoraštis, kurį tu seniai žvejoji...
Pija: Aaa!.. Gerai... Einu į rūsį... Atidarau dureles... Lipu laiptais žemyn... Aš - jau  rūsyje!..
Dutė: Užsidek žvakę...
Pija: Užsidegu žvakę... ai!..
Mikis (labai susidomėjęs šia meditacija): Kas, Pija?..
Pija (iškelia pirštą): Nusideginau pirštą...
Dutė (pučia jo pirštą): Dairykis aplink, Pija... Kur slėptuvė?..
Pija: Uogienių lentynos skylėje... nėra... Bulvių dėžės dugne... nėra... Senoje sviestamušėje... ne, ir čia nėra... Po raugintų kopūstų statine... radau!.. Štai jis, Vinčės dienoraštis... Kaip seniai aš norėjau jį pavartyti... Gražus
viršelis... Liepos 2- oji... šeštadienis... Kažin ar Dutė eis su manim į Jurgio gimtadienį ...
Vinčis: Ei, ei, ei!.. Kodėl skaitai svetimus dienoraščius?..
Pija (atsimerkia); Pats sakei surasti tavo dienoraštį...
Vinčis: Bet ar sakiau skaityti?.. (stumteli Piją, šis parvirsta ant šono, juokiasi, Vinčis susigėdęs pažvelgia į Dutę)
Dutė (lyg niekur nieko): Vyrai, nenukrypkim nuo reikalo... Pija, kai tu daireisi po rūsį dabar, mintimis, ar matei tokią vietą, kur galima būtų paslėpti didelį daiktą, na,  pavyzdžiui...
Mikis: Knygų  maišą...
Vinčis: Ne maišą, Miki, o supakuotus Slančiausko raštus... Tai maždaug trisdešimties sąsiuvinių ryšulėlis...

                          (Vaikai bando įsivaizduoti ryšulio dydį)

Pija: Tose slėptuvėse, kurias aš žinau, tiek vietos nėra, nebent... kopūsų statinė būtų tuščia...
Dutė: Aš ten neslėpčiau... Kažkaip neestetiška...
Vinčis: Dute, kokia estetika, kai radinys kalėjimu kvepia?!.
Dutė: Gerai, tuomet aš pakasčiau ryšulį po bulvėmis ar obuoliais...
Pija: Kiekvienas durnelis pirmiausia ten ieškotų...
Vinčis: Miki, o ko tu tyli?
Mikis: Aš atlupčiau lubų lentą ir ten padėčiau ryšulėlį... Jei tilptų...
Vinčis: O jei netilptų?..
Mikis: Atlupčiau grindų lentą, dvi lentas ir ten padėčiau ryšulėlį...

                (Vinčis, Pija, Dutė susižvalgo)

Vinčis: Miki, tavo mintys - genialios... Et, gaila, kad  žandarai sukliudė mano pokalbį su Vincu Bielskumi ... Tik spėjo ištarti - „rūsys, tu žinai“ ...
Dutė: Eisim visi... Žandarų nebesigirdi, ramiai apžiūrėsim visą rūsį...
Pija: Mano nuojauta sako, kad tai - pavojinga...
Vinčis: Užtenka vaidinti išminčių... Eisiu aš... O jūs dairykitės aplink... Pasiruošę?..
Dutė: Aš eisiu su tavimi...
Vinčis (prieina prie Dutės, paima ją už rankos): Adute, ne... Tai- ne moteriškas darbas... Geriau būk lauke ir, jei kas pasirodys, apsimesk, kad renki vaistažoles... Jūs, Pija ir Miki, stebėkit aplinką... Tikėkimės, bus ramu,
aš surasiu slaptavietę, greit grįšiu, ir nunešime tuos raštus į duobę miške, kurios koordinatės popierėlyje, mano kišenėje... Iki... (skubiai išeina, vaikai
puola paskui jį, bet atsilieka lauke; Pija ir Mikis prisišlieja prie svirnelio sienų iš skirtingų pusių, Dutė perbėga prie medžio į kitą scenos pusę).

          (Pasirodo vyresnysis žandaras. Jis apžvelgia aplinką, įeina į svirnelį, išėjęs  iš jo, nusispjauna, vaikšto, dairydamasis, staigiu šuoliu atsiduria už svirnelio, bet Mikis jau perbėgęs į Pijos pusę. Žandaras grėsmingai artėja prie rūsio. Iš už medžio nesislėpdama pasirodo Dutė. Virpančiu iš jaudulio balsu ji dainuoja lietuvių liaudies dainą, rankose laikydama tik ką nuskintų gėlių puokštelę, iš kurių bando pinti vainiką, - taip Dutė bando atitraukti nuo rūsio žandaro dėmesį)

Dutė (dainuoja):    Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę,
                              Sėjau savo jaunas dienas, kaip žalią rūtelę...
                              Sėjau rūtą...
                              Sėjau savo...
                              Padainuočiau dar daugiau, bet nemoku žodžių,
                              Gal pavyks nupint vainiką iš spygliuotų rožių...
                             
                                        (Prie Dutės prieina žandaras)
   
Vyresnysis žandaras: Ei, mergina, tu iš šitos sodybos?..
Dutė: Atsiprašau, bet su nepažįstamais vyrais nekalbu...
Vyresnysis žandaras: Na, na... Aš- valdžios vyras, o ne koks mužikas... Su manim turi kalbėtis!..
Dutė: O ką, ponas valdžios vyre, norėtumėt sužinoti?
Vyresnysis žandaras: Ogi sakyk, mergina, ar buvai čia šiandien visą laiką?..
Dutė: Buvau...
Vyresnysis žandaras (apsidžiaugęs, atsisėda šalia): Aha... Vadinasi, viską matei?..
Dutė: Ką?..
Vyresnysis žandaras: Kaip ką?.. Matei vakarušką, visus, kurie čia buvo, girdėjai, kas ką kalbėjo?..
Dutė: Tai kad nieko čia įdomaus nebuvo... Aš buvau užmigus po medžiu...
Vyresnysis žandaras: Kaip nieko nebuvo?.. Gi muzika, sako grojo, kalbas vyrai kalbėjo, knygų kažkur paliko... A? Sakyk, ką žinai!.. Ne visą laiką gi pramiegojai...
Dutė: Aaaa... Taip, taip, ponas valdžios vyre... Pabudau nuo triukšmo...
Vyresnysis žandaras: Aha... Na ir ką?.. Sakyk greičiau...
Dutė: Žiūriu, du maišai strikinėja, o tarp jų- bobelė užrištu sijonu virš galvos šokuoja kaip ožka... Galvoju- sapnuoju, ir vėl užsimerkiau...
Vyresnysis žandaras: Ot kvailelė, tai ne sapnas buvo... Ką dar girdėjai ir matei? Gal matei kur kokį ryšulį su popieriais?.. Gal kas bėgo su tuo ryšuliu į svirną ar į rūsį?.. Triukšmas gi buvo didelis...
Dutė: Mačiau, kaip vyrai nešė kažkokį ryšulį ir kalbėjosi...
Vyresnysis žandaras (pašoka): Bože moj*... Sakyk, ką jie kalbėjosi!?.
Dutė: Ogi vienas sakė: užkaskim tą ryšulį žandarams prie pat nosies... nieks neįtars... O anksti ryte  išsikasim ir išvešim į Kauną...
Vyresnysis žandaras: Prie pat nosies... Prie pat nosies... Kur tai galėtų būti?.. Gal dar ką girdėjai?..
Dutė: Girdėjau, kad paties žandarų viršininko ...
Vyresnysis žandaras: Gorielovo?..
Dutė: Taip... Gorielovo panosėje pakas tą ryšulį...
Vyresnysis žandaras: Aha... Gudriai sugalvojo, šunssnukiai... Ten tikrai yra kur pakasti... Spasiba** tau, mergina... Ateik rytoj į žandarmeriją, gausi dovanų...
Dutė (pralinksmėjusi): O kokių dovanų?..
Vyresnysis žandaras: Ateik, pamatysi...
                  (Nori išeiti, bet tuo metu pasirodo Vinčis su ryšuliu rankose. Tai vienas iš tų ryšulių, ant kurių pirmame paveiksle sėdėjo vaikinai.)

Dutė: Ech, Vinči...
Vyresnysis žandaras: Ką?..
Dutė: Ech, vyre, valdžios vyre, kodėl neprašai manęs dar padainuoti?..
Vyresnysis žandaras: Padainuoti?.. Nėr kada, kitą kartą padainuosi, duročka***...
Dutė (vis bando sulaikyti žandaro dėmesį, kad šis nepastebėtų Vinčės, šoka ir dainuoja, žandaras juokiasi): Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę, Vinči, traukis, juk matai, stovint žandarėlį...

                (Vinčis bando pasislėpti, traukiasi atatupstas, užkliūna, pargriūva, tuo metu prie jo prišoka senais skudurais lyg elgetos apsikarstę Mikis ir
Pija. Jie užmeta panašius skudurus ir ant Vinčės, pasodina Vinčę ant raštų
ryšulio, patys atsiklaupia ant kelių Vinčei iš kraštų. Trauktis jau vėlu, nes triukšmas atkreipė žandaro dėmesį. Gailestingai giedodami, Mikis ir Pija prašo išmaldos)

Mikis: Dievuli brangiausias, sušelpk našlaitėlį, vajė, vajė, vajė...
Pija: Dievuli brangiausias, padėk vargšams nelaimingiems našlaičiams... Duok duonos kąsnelį...
Vinčis (atsigavęs, atsikosti): Sušelpkit vargšus našlaičius, mielieji ponai... Padajte bednomu rebionku kapeječku ili rublj*...
Mikis, Pija, Vinčis (nuolankiai lankstosi, šluostosi ašaras): Vajė, vajė, vajė, vajė... Padėkit našlaičiams...

Vyresnysis žandaras (nepatikliai vaikšto aplink juos, laikydamas ranką ant šautuvo): Iš kur, elgetos, keliaujat?

    (Vaikinai susižvalgo ir vėl kartoja savo išmaldos giesmelę iš pradžių)

Dutė: Ponas valdžios vyre, šie elgetos – iš našlaičių prieglaudos... Juos globoja pati gubernatorienė...
Vyresnysis žandaras: Gubernatorienė Kaune savo kūdikį globoja, o ne tokius valkatas...
Dutė: Taip, taip... žinoma, kūdikį... Bet šie elgetos- juk vaikai... O nevalgę vaikai- tai tikri bejėgiai  kūdikiai...
Pija: Nevalgę, oj nevalgę...

    (Vaikinai vėl bando užtraukti savo giesmę, bet žandaras juos pertraukia)

Vyresnysis žandaras: Molčatj! **... Duok jiems, mergina, vandens ir tegul nešdinasi į savo prieglaudą, kol jų nepriglaudėm areštinėje, ha- ha- ha... (vaikinams) Džiaukitės, kad šita mergina man ūpą pataisė, o tai aš jus sušelpčiau... (užsimoja šautuvu, nusispjauna ir išeina).
      (Vinčis pašoka, griebia ryšulį į rankas)

Vinčis: Ateikit šen, greitai...

    (Dutė, Mikis ir Pija skubiai prišoka prie Vinčės)

Vinčis (rausiasi po kišenes): Nerandu popierėlio... Turbūt rūsyje pamečiau... Et, nėra kada... prisiminsiu ir taip... Į vakarus nuo klojimo... už laukinės obels... per upelį... Bėgam!.. Miške bus saugiau...                             

8 paveikslas- Nugalėti, bet nepralaimėję

      (Scenoje prieblanda. Į miško aikštelę ateina vaikai, nešini ryšuliu)

Dutė: Nejauku...
Pija: Kur ta duobė?
Vinčis: Slėptuvės dangtis - po sudžiūvusiomis samanomis... Ieškokit parudavusių samanų...
Mikis: O tie archeologai... na, iš mūsų laikų... ir tas motorizuotas pėstininkų batalionas... ar jie rausia ir miško aikšteles?..
Vinčis: Nemanau...
Mikis: O kokio dokumento jie ieško ir niekaip negali rasti?..
Pija: Tėvai minėjo Antaną Smetoną, Lietuvos Nepriklausomybės laikus, o tai - 20 – tas amžius, o mes juk- 19- tame...
Vinčis: Nesiblaškykime... Turime rasti slėptuvę...

                (Vaikai ieško, dairosi po kojomis, trepsėdami čia vienoje, čia kitoje vietoje. Tuo metu, atsargiai, slėpdamiesi už medžių, artėja žandarai.  II rusų caro žandarų būrys apsupa miško aikštelę. Iš už medžio išlenda žandarų viršininkas Gorielovas. Jo rankose- šautuvas.)

Gorielovas: Nu, zdravstvujte... deti gubernatora*!.. (juokiasi).
                (Vaikai trumpai apmiršta, po to šoka vienas prie kito, susiglaudžia pečiais)

Gorielovas: Ei, ei, stojatj na mieste... Ručki vvierch! * (Prieina prie vaikų, pamoja dviems žandarams): Abyskatj! **

              (Kol žandarai krato vaikų kišenes, Gorielovas pastebi ant žemės gulintį ryšulį. Jį pakelia, klastingai šypsodamasis, praplešia kraštą, ištraukia vieną sąsiuvinį)

Gorielovas (dirbtinai meiliai): Nu vot, prisižaidėt... Ha- ha- ha... Kai pamačiau, kad mano vyrai prie žandarmerijos žemę kasa, litovskų knygų mano kieme ieško, supratau, kad priešas ne toks durnas, kaip galvojom... Gudrūs vaikėzai... Apgavo... Kai mano padėjėjas papasakojo apie dainuojančią merginą ir elgetas, dar kartą supratau, kad priešas – tai kietas riešutas... O  kai pamačiau, kaip mano glavnas policajus*** daro papirosą iš va šito plano (rodo Vinčės pamestą popierėlį su slėptuvės koordinatėmis), supratau, kad mano žandarai - idiotai... o jūs, vaikai, verti būti tikrais gubernatoriaus vaikais...
Vinčis: Mums jokia garbė būti caro statytinio gubernatoriaus vaikais. Mes- lietuviai, o ne parsidavėliai valdžios policijai!

          (Dutė didžiuodamasi žiūri į Vinčę. Mikis prisiglaudžia prie sesers. Pija stovi nuleidęs galvą)

Gorielovas: Nereikia vaidinti didvyrių, vaikučiai. Jūs- jauni, gražūs, protingi... Aš gerbiu protą, ir todėl noriu duoti jums progą tą savo protą pademonstruoti. Tada aš jus paleisiu...

Mikis: Paleisit, tikrai?
Vinčis: Mikai, nebūk mažas... Ko jūs iš mūsų norite?
Gorielovas: Matau, tu protingas vyras... Žinau, kad moki keletą kalbų, rašai, skaitai... Taip, taip, aš viską žinau... (dirbtinai juokiasi) Mūsų policija turi geras ausis ir ilgas rankas... Tai vot, Vincai Bielskau... Pijau Bielskau... (išsitraukia bylą ir toliau skaito iš jos) Adele Ilgūnaite ir Mikai Ilgūnai... Cha- cha... Poetas... Galvojau, kad didesnis būsi ... Paimkit vot šituos sąsiuvinius... Imkit, imkit... po vieną, visi... Paskaitykit man garsiai, pažiūrėsiu ar tikrai mokat skaityti tokie jauni būdami... (atkiša vaikams po sąsiuvinį iš Slančiausko raštų ryšulio).

          (Vaikai nedrąsiai ima po sąsiuvinį, atverčia, dairosi vienas į kitą)

Pija (tyliai): Vinči, ar skaitysim?..
Vinčis (pagalvojęs): O kodėl gi ne!?.. Juk nesušaudys už tai... Be to, pats liepė skaityti...
Gorielovas: Nu davaj*, skaitykit, skaitykit!
Dutė (skaito iš sąsiuvinio):
„... buvo įtaisytos tam tikros lenčiukės, metelingomis vadinamos. Jas mokiniai nešiodavę ir jei išgirsdavę kur savo draugą lietuviškai šnekant, po langu sušukdavę: “Viks, viks! Metelinga! Gadai po polsku... “. Tie palikę lentelę nubėgdavę, šie gi, išsprukę iš buto, gindavęsi ir jei pavydavo, atiduodavo jiems metelingą. Nepasisekus pavyti, patys turėdavę su metelinga eiti į kitų butų palanges pasiklausyti, be neišgirs draugų lietuviškai šnekant. Nemokėdami lenkiškai ir nuo metelingos norėdami išsisukti, vaikai šnekėjo bjauriai kraipydami lietuviškus žodžius“**.                                                                 

Mikis (skaito):
„Nebnoriu miego, neigi ilsėti-
Viliuos Lietuvą dar paregėti!..
Už jūrių – marių plačiausių,
Už miškų tamsių tamsiausių,
Už kalnų aukštų aukščiausių
Savaip šnekėt nepaliausiu“ ***

Pija (skaito):
„... iš laiško Vilniaus generalgubernatoriui Muravjovui: „Jei tik jūsų mintis keisti lotyniškus lietuvių rašmenis į rusiškus ras vykdytojų, jei ji bus įgyvendinama  visame lietuvių genties gyvenamame krašte, tai jūs atliksite
tvirtą užkariavimą: rusų raidės baigs tą, ką pradėjo rusų kardas“ ****

Paaiškinimai ir inf. šaltinis:
** nepakeistas tekstas iš originalių Mato Slančiausko raštų (ISSN  1392 – 3781  Žiemgala  1998/2);
***Knygnešio Augustino Baranausko eil. (19 a.).
****Iš „Spaudos draudimas ir knygnešiai. Draudimo motyvai“
(http: //ualgiman. tinklapis. lt/spaudos_draudimas. htm#Draudimo%20motyvai.);

Vinčis (skaito, žiūrėdamas ne į sąsiuvinį, o prieš save):
„... basomis per gruodą tiek ilgai bėgęs, užsilipau ant pečiaus sušilti... Girdėjau vaikus šnabždant: matyt mirs... Iškišau galvą link jų, ir pasakiau:
kol maskoliaus iš Lietuvos neišvarysiu, nemirsiu!.. Tai juokėsi vaikai, net susiriesdami. O aš žvelgiau į lubas ir galvojau: Lietuvėle brangi, kada gi tu būsi laisva ir nepriklausoma... kada?.. “ 

Gorielovas (suirzęs): Nu, chvatit**... gana!... Nepriklausomybės jums niekada neragauti!.. O dabar, vot jums degtukai, užkurkit lauželį ir sudeginkit šituos popierius... O prieš tai visi kartu garsiai pasakykit: Viskas, ką mes čia skaitėm, yra parašyta lotyniškom raidėm ir yra visai nereikalinga mano genčiai, nes visi mes dabar išmoksim kalbėti bendra- slavų kalba... Supratot?.. Bendra slavų kalba!.. Laužas su šitais popiergaliais degs, įrodymų nebebus, ir aš jus paleisiu kaip būsimus naujos Lietuvos piliečius, kuriems lietuviškas raštas reikalingas... kaip šuniui penkta koja!..
Vinčis: Bendra slavų kalba... Bendra germanų kalba...
Dutė: Mūsų kieme vaikai kalbasi bendra kiemo kalba: vienas žodis lietuviškas, du rusiški ir trys angliški...
Mikis: Wow, pacanas, koks tu krūtas, davaj baksų, varysim į šopą***..
Pija (nusipurto): Klaikiai skamba...
Vinčis (Gorielovui): Prašau paduoti visą ryšulį, ponas viršininke...
Gorielovas: Praviljno**** visus iki vieno sudegink, bet nepamirškit garsiai pasakyti, ko prašiau...

              (Vinčis paima iš Gorielovo raštų ryšulį, padeda jį ant žemės, trypia aplink žolę, batu braukia į šalį lapus, lyg ruošdamas laužavietę)

Dutė (tyliai): Vinči,  juk tai būtų...
Vinčis (pašnibždomis): Išdavystė, žinau...

Pija (Vinčei): Su mumis paskutiniu metu dedasi keisti, paslaptingi dalykai, gal ir čia kokie burtai padėtų...
Mikis: O kaip tas stebuklas galėtų įvykti, -  juk viskas, kas mums darosi, nuo mūsų nepriklauso...
Gorielovas: Ką ten kuždatės, dekit laužą, greičiau!
Vinčis (garsiai): Tuoj, viršininke, degtukai drėgni, neužsidega, gal turite kitus?..
Gorielovas (pasisuka į žandarus) Ei, kas turi degtukų?.. (eina prie jų)
Vinčis: Dute, prisimink, kai mes, atėję į svirnelį, korteles dėliojom, tu ėmei skaityti tuos senus raštus...
Dutė: Prisimenu... raštai rankose ėmė kaisti, net delnai įkaito...
Vinčis: Ir tada tau įvyko kažkas nepaprasta...
Dutė: Lyg būčiau gyvenusi anais laikais...
Vinčis: O tu, Miki, kai klumpėmis apsiavei, ar netapai kartais anų laikų
drąsuoliu?
Mikis: Platinau atsišaukimus, net neabejodamas, kad tik tai ir turiu daryti...
Pija: O kai man per klojimo vakarėlį uždėjo karūną ant galvos, pajutau,
jog tas vaidinimas turi be galo didelę reikšmę mūsų- lietuvių kalbos išsaugojimui...
Vinčis: Prisilietimas ir noras sužinoti... Manau, kad nuo mūsų čia daug kas priklauso....
Gorielovas (ateina): Nu vot jums sausi degtukai... A dabar pasakykit, ką liepiau, ir dekit laužą, nu, bystro*...

                            9 paveikslas – „Lietuviai“ 

            (Vaikai susižvalgo, visi vienu metu atsitūpia,  kartu pakelia nuo žemės ryšulį, laiko jį iš apačios kairėmis rankomis, o dešiniųjų pirštais susikimba virš ryšulio. Visi, labai susikaupę, žiūri į ryšulį, neatitraukdami akių. Staiga sceną nušviečia akinanti šviesa, sklindanti nuo ryšulio.  Pasigirsta tolimas griaustinis, trumpai šviesa visiškai užgęsta, kai vėl užsidega, žandarų nebėra, o vaikai- grįžę  į šiuos laikus. Pirmojo paveikslo aplinka.)
Mikis: Valio!.. Burtai veikia!.. Mes laisvi!..
Pija: Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai- mes namie!.. (atsisėda nuošaly, susimąsto).
Mikis: Tai bent raštai– lyg laiko mašina su reaktyviniu varikliu! (perima į savo rankas ryšulį, apskrenda ratu sceną, burgzdamas atbėga į scenos priekį, suklumpa ant grindų, pavargęs, bet laimingas laiko ištiestas rankas ant ryšulio, gulinčio prieš jį)... Fantastika!.. Geriau nei bet kokiame filme!.. (išsiima iš kišenės popieriaus lapelį, rašiklį, nusisukęs kažką rašo).
       
        (Vinčis ir Dutė prieina prie ryšulio, atriša jį, ima sąsiuvinius, juos varto, kur  ne  kur paskaitydami)

Dutė: Šie raštai- lyg knygnešių istorijos vadovėlis...
Vinčis: Adute, pats savimi netikiu: man nepaprastai įdomu viskas, kas čia parašyta...
Dutė: Suprantama, juk patyrėme savo kailiu, ką reiškė tais laikais lietuvių kalba, raštas...
Vinčis: Ypač tai, kad lietuviškai rašyti buvo uždrausta... O kai kas nors  draudžiama, visada tampa įdomiau...

(Kažkas pabarbena į svirnelio duris. Durys atsiveria. Įeina archeologų ekspedicijos vadovas Albinas Kuncevičius,  jo rankose– laiškas)

A. Kuncevičius: Sveikas, jaunime!..
       
        (Vaikai sveikinasi: labas, sveiki...)

A. Kuncevičius: Mes jau kelios dienos naršom po jūsų sodybą... (vaikai pritariamai linksi galvomis) Ieškome labai svarbaus dokumento...
(atsidūsta, susiima už širdies, ieško, kur atsisėsti).
Dutė: Prašom sėstis... čia... gal atnešti vandens?..
A. Kuncevičius: Ačiū... nereikia... Jau geriau... (išima iš voko laišką, jį išlanksto)  Žinau, kad, vasarodami Balsupiuose, išnaršot visus pakampius, žinot slapčiausias vietas...
Mikis: Ir žinom daug šios sodybos paslapčių!..
A. Kuncevičius (įdėmiai): Daug paslapčių?.. Taip, taip... Kas, jei ne vaikai sugeba rasti tai, ko seniams dažnai nepavyksta...
Pija (gudriai): Ar ne Slančiausko raštų ieškote?..
A. Kuncevičius: Mato Slančiausko?.. O jūs, kaip matau, gerai žinote knygnešių laikus?..
Mikis (atsidūsta ir kaip profesorius linksi galva): Ko tik mes nežinom!..
A. Kuncevičius: Mato Slančiausko raštai jau seniai muziejuje, nebent ... ne visi... Bet ne apie juos užėjau šnektelėti... Štai turiu laišką, rašytą labai seniai... Vincai ir Pijau, tai jūsų prosenelės Zuzanos Bielskiūtės laiškas apie jos tėvą- žymųjį knygnešį Vincą Bielskų... Paklausykit ištraukos iš laiško: (skaito) “... ir Sibire tėvas nepalūžo. Jis buvo didelis optimistas ir vis sakydavo: kenčiu dėl tėvynės ir dar turiu ją pamatyti. Rašė pasislėpęs prisiminimus apie knygnešystės metus. O vieną vakarą patikėjo man didžiulę paslaptį. 1940- tais metais, rusų kariuomenei užplūdus Lietuvą, Pijus Bielskus, tėvo brolis, dirbęs prezidento Antano Smetonos  kancleriu, iš seifo išėmė  ir į tėviškę Balsupiuose atvežė Vasario 16- osios  Aktą...                     
Pasitarę su mano tėvu, jiedu nutarė paslėpti Nepriklausomybės Aktą
sodyboje... “
Dutė: Nepriklausomybės Aktas- čia? Jūs kalbate apie tikrąjį 1918 metų Vasario 16- osios Aktą?                                         
A. Kuncevičius: Jūs jau ne maži... Turbūt suprantate šio dokumento svarbą ir reikšmę Lietuvai?..
Pija (susijaudinęs): Kodėl tik dabar ieškot, jei jis paslėptas 1940-ais metais?..
A. Kuncevičius: Okupuotoje Lietuvoje šio dokumento paieška buvo kelialapis pas baltas meškas*... Net jūsų tėvai nieko nežinojo, kol vienas giminaitis, Lietuvai vėl tapus nepriklausomai,  mums atnešė šį laišką...
Vinčis:  Ir jūs manote, kad mes galime padėti jį surasti?..
A. Kuncevičius: Vaikučiai... aš nieko nemanau... Vyriausybė neberemia mūsų paieškų, kaip beviltiško triūso... Po karo Bielskynės sodyboje gyveno bent septynios valstiečių šeimos. Vienu metu buvo įsikėlę net čigonai, tad tikėtina, kad jų vaikai galėjo išnaršyti visus kampelius, ieškodami „buvusių turčių“ paslėptų lobių ir rasti dokumentus, tarp jų ir Nepriklausomybės Aktą... Tai štai, ką jums norėjau paporinti... Jūsų tėvai sakė, kad pykstate dėl šių mūsų kasinėjimų, triukšmavimo, kad nenorite nieko žinoti apie istorinę praeitį... Tikėdamas, kad lietuvių jaunimui tautos praeitis svarbi,  atėjau tuo įsitikinti  ir džiaugiuosi, radęs tikrus jaunus patriotus!.. Kai turėsite savo
vaikų, papasakokite apie tai, kad šioje sodyboje buvo paslėptas Lietuvos
Nepriklausomybės Aktas... Kas žino... Jei mano, jei jūsų karta jo neras, gal jūsų vaikaičiams pasiseks...
Mikis: Geras...
A. Kuncevičius (atsistoja, lėtai eina, stabteli prieš išeidamas): Lietuvos likimą per amžius lėmė žmonių pasiaukojimas ir tikėjimas... Tikėjimas... Sudiev.

    (Archeologų vadovas išeina. Vaikai kurį laiką tyli)

Dutė: Viešpatie, juk jis mums tai papasakojo, tikėdamas, kad mes galime rasti šį dokumentą...
Vinčis: Adele... Pijau... Mikai... Nepriklausomybės Aktas yra arba gali būti mūsų sodyboje?!..
Dutė, Pija, Mikis (kartu): Yra!.. 
Vinčis: Mes taip pat esame čia?..
Dutė, Pija, Mikis (kartu): Esam čia...

    (Pija vėl atsisėda ir susimąsto, o Mikis kažką skubiai užrašinėja)

Vinčis: Mes gyvename laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje... Mes galime skaityti lietuviškai...                                   
Dutė: Mes nevertiname to, ką kasdien turime... Galbūt  ir mes, mūsų bendraamžiai, praradę galimybę skaityti, rašyti lietuviškai, suprastų, kad netenka paties svarbiausio - tautiškumo! (pastebi atsiskyrusį Piją) Pija, ateik, ko ten vienas sėdi?..
Pija (atsistoja, jo rankose- ta pati karūna iš vaidinimo „Birutė“):                                       
                           
                                                            „ Aš visad buvau ponu žemės jūsų,
                                                              O nuo šio čėso vyru tavo būsiu .
                                                              Kalnas, ant kurio pažinai Kęstutį
                                                              Nuo tavo vardo bus vadints Birute“...
Visada bijojau scenoje vaidinti... Bijojau iki tol, kol pabuvau ten... Kol suvaidinau Lietuvos kunigaikštį, kol pajutau, su kokiu džiaugsmu man plojo tas nedidelis būrelis slapto vakaro dalyvių... Žandarų apsuptyje... Tuomet visa mano baimė pranyko ir pranyko, atrodo, ilgam... Ir  dabar, atrodo, galėčiau tūkstančiui žmonių pasakyti: (garsiai) Žmonės!... Lietuviai!... Aš
galiu lietuviškai kalbėti!... Man to niekas neuždraus!... O jei ir uždraustų, aš vis vien kalbėčiau gražiausia pasaulyje– lietuvių kalba!..
Vinčis (prieina prie brolio, apkabina): Gražiai pasakei, broli... Ir mano širdyje kažkas suvirpėjo... net gėda prisipažinti...
Dutė (prieina, pažiūri jam į akis): Vincai, dėl ko tau gėda?.. Na, išdrįsk, pasakyk...
Vinčis: Aš... aš tik norėjau pasakyti, kad džiaugiuosi, jog esu lietuvis...

      (Akinanti šviesa užlieja Vinčį, iš toli ataidi mistinis varpo dūžis)

Vinčis (pasižiūri į draugus, įsitikina, kad niekas nesijuokia) Taip, aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad esu LIETUVIS, kad galiu LIETUVIŠKAI kalbėti, kad galiu mokytis SAVO – LIETUVIŲ KALBOS  ir kad niekas neišraus iš manęs šio daigelio, nes aš noriu jį savyje auginti!..
Dutė: Aš tau norėjau jau tada pasakyti... ten... kai atsakei žandarui, kad mums jokia garbė būti gubernatoriaus vaikais... Aš tavimi didžiuojuosi... (pabučiuoja Vinčę į skruostą)... Vincai...
Vinčis: Ačiū, Dute... (bando pakreipti rimtą kalbą juokais)... panele Adele, „Sietyno“ draugijos bičiule!..
Mikis (pašoka): Aš sukūriau naują repą... na, gal ne repą, tiesiog - dainą!
Dutė: Paskaityk, Mikai, arba padainuok!..
Mikis (apsiauna senovinėmis klumpėmis, tomis pačiomis, kuriomis avėjo,
platindamas atsišaukimus, muša jomis į grindis ritmą, skaito tekstą):

Keliavau po Lietuvą šimtą metų,
Suavėjau daugybę „Adidas“ batų.
Basas per miškus eiti nenorėjau,
Todėl medines klumpes avėjau...

Mane ir draugus vijosi žandarai,
Ką gi ypatingo mes buvome padarę?..
Nuo caro policijos paslėpėm saugiai
Lietuvišką žodį– išsaugojom draugui.

Nepriklausomybės Akto nesuranda
Šimtas vyrų- mūrų jo ieškoti bando;
O vaikai svirnely šypsosi ir tiki,
Kad keliaus netrukus į didžiulį žygį!..

Angelas aplankė Balsupių sodybą, -
Palaimino mus ir lietuvišką knygą.
Visam pasauly žodis Lietuva–
Gyvas, nemirtingas- lyg Angelo daina.

                (Po dainos Mikis nusiauna klumpes, atsiklaupia prie jų; Pija atsineša karūną, atsiklaupia, žiūrėdamas į ją; Dutė laiko rankose popierių ryšulėlį, Vinčis ištraukia iš kišenės didelį klojimo raktą– tą patį, kurį pametė
Vincas Bielskus. Visi žiūri į šiuos daiktus. Pasigirsta graži melodija, daiktai scenoje ima švytėti, sceną užpildo akinanti balta šviesa)

Vinčis (iškelia raktą): Naujo pasaulio vartai jau atrakinti... Jau šimtas metų, kaip jie atrakinti...
Pija: O kas už jų slypi?..
Mikis: Kokia paslaptis?

(Vinčis ištiesia dešinę ranką sugniaužtu kumščiu į priekį. Pija, Dutė ir Mikis taip pat ištiesia dešines rankas, sujungdami jas į vieną)

Vinčis: Tikiu...
Dutė, Pija, Mikis (kartu): Tikiu...
Vinčis: Lietuvos laisve ir savo jėgomis... (vaikai kartoja)... Lietuvių pasiaukojimu ir ryžtu... (vaikai kartoja)... Knygnešių žygdarbiais ir palikimu... (vaikai kartoja)... Ieškosiu Nepriklausomybės Akto, kol gyvas būsiu...
Dutė, Pija, Mikis: Ieškosiu...
Vinčis: Savo širdyje ir savo sieloje...

                          (Visi apsikabina)

                              (Uždanga)

Ištrauka iš baigiamojo autorės žodžio:

... Semdamasi žinių iš literatūrinių ir istorinių šaltinių, radau įdomų faktą- žymus knygnešys Vincas Bielskus - mano prosenelio Simono Ilgūno sesers vyras. Netrukus į rankas pakliuvo p. Beno Urbučio straipsnis žurnale „Į Laisvę“ „Legendinis knygnešys ir jo paslaptis“. Jame nuosekliai aprašomas sunkus knygnešio Vinco Bielskaus gyvenimo kelias, tremties metai ir unikalaus fakto, slepiančio Vasario 16- osios Akto dingimą, istorinės aplinkybės. Pijus Bielskus, Vinco brolis, dirbęs Antano Smetonos kanceliarijos viršininku, 1940- aisiais metais birželio 15- ąją, pirmąją okupacijos dieną, išėmė iš prezidentūros seifo Nepriklausomybės Aktą ir, atvykęs į tėviškę Balsupiuose, kartu su broliu Vincu paslėpė jį namo rūsyje.
      Vasario 16- osios Aktas nerastas lig šiol.
    Norėčiau pacituoti skaitytojams keletą ištraukų iš p. Beno Urbučio straipsnio apie Vincą Bielskų.
    „Vinco Bielskaus istorija prasideda nuo 1894 metų pavasario, kai jis, jaunas Marijampolės apskrities ūkininkaitis, bendraminčių būrelyje švenčiant vieno iš jų vardines ir tų vardinių priedanga steigiant slaptą suvalkiečių draugiją, pasiūlė jai „Sietyno“ vardą. „Sietynas“ greitai tapo labai veiklia organizacija, jos nariai gabeno ir platino knygas, organizavo slaptas lietuviškas mokyklėles, rengdavo kaimo jaunimo vakarėlius, kuriuose ne tik šokdavo ir vaidindavo lietuviškus veikaliukus, bet ir skaitydavo lietuvišką spaudą tiems, kurie patys nemokėjo skaityti“.
    „ ... ūkis tapo centriniu punktu draudžiamai spaudai platinti. Knygų slėptuvę buvo įrengęs po klėtimi. Savo prisiminimuose, rašytuose 1950 m. tremtyje, Parbirgo rajone, Omsko srityje, pasakoja, kad lietuviški laikraščiai
ir knygos „iš Tilžės būdavo gabenami per Vištytį, Petro Kriaučiūno tėviškę, daktaro Basanavičiaus tėviškę, Būdviečius, Bartininkus, Keturvalakius,
siekdavo mane, toliau Stebuliškių Matulaičiai, Liudvinavas, per Nemuną ties Prienais į Vilnių. Vilniuje priiminėdavo: inžinierius Petras Vileišis,
daktaras Basanavičius. “ Su knygnešiu Kancleriu, kuris knygas vežimais gabendavo, V. Bielskus buvo pasiekęs net Vilnių, susitiko su J. Vileišiu. “
      „Taigoje prasidėjo skurdus, pusbadis, sunkaus fizinio darbo alinamas gyvenimas. Zuzana Bielskiūtė- Rutkauskienė prisimena: „Tėvas buvo išradingas: jis prisiminė, kad karvės duodavo daugiau pieno, jeigu ganydavosi laukuose, kuriuose augdavo usnys. Pririnko mūsų vaikai usnių, išvirėm ir pradėjom valgyti, įsitikinom, kad labai sotus maistas. Taip ir gelbėjomės nuo mirties... Jis buvo didelis optimistas. Sakydavo: „Kenčiu dėl tėvynės ir dar aš ją turiu pamatyti“. Rašė- pasislėpęs- prisiminimus apie knygnešystės metus. Dukrai pasakė didžiąją paslaptį, kuri tapo XX a. dešimtojo dešimtmečio Lietuvos kraštotyrininkų ir valstybininkų intriga: 1940 m., rusų kariuomenei užplūdus Lietuvą, tėviškės rūsyje esą paslėpti svarbūs Lietuvos valstybės dokumentai. Liepė tylėti, kol dar neatėjo laikas, ir nepamiršti. “
    „1998 m. pabaigoje Balsupių kaime atidengtas paminklas, žymintis, kad tai – istorinė vieta- čia buvo žymaus Suvalkijos knygnešio Vinco ir jo brolio, visuomenės veikėjo Pijaus Bielskaus tėviškė. 2000- aisiais metais Bielskynėje ieškoti Akto bandė archeologų ekspedicija, vadovaujama dr. Albino Kuncevičiaus. Archeologams talkino Marijampolės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio motorizuoto pėstininkų bataliono kariai. Akto ir šį kartą nepavyko surasti... “
      Pjesė skirta vaikams ir jaunimui, todėl joje vyrauja šių laikų vaikų nuotykiai, jiems stebuklingu būdu persikėlus į praeitį. Dalis veikėjų –realiai gyvenusios asmenybės.  Tai- knygnešys Vincas Bielskus, jo brolis kunigas, vėliau dirbęs prezidento A. Smetonos kanceliarijos viršininku Pijus Bielskus. Ona Griniūtė ir Pranas Penčyla- 19 a. pab. - 20 a. pr. aktyvūs visuomenės veikėjai, slaptų vakarų organizatoriai. Taip pat  realus asmuo ir žandarų viršininkas Gorielovas, atlikęs daugybę kratų ir nuteisęs daug knygnešių .
      Dr. Albinas Kuncevičius- archeologų ekspedicijos vadovas, 2000- aisiais m. ieškojęs Balsupiuose Vasario 16- osios Akto, tebesidarbuoja Lietuvos labui ir šiandien.
    Mikas Ilgūnas - prieškario žurnalistas, „Lietuvos Aido“ reporteris ir redakcijos narys, “ Savivaldybės“ žurnalo ir Darbo Rūmų leisto“ Darbo“
redaktorius, knygos „Lietuva“ autorius (mano senelis). Pjesėje – jis Mikis, būsimasis rašytojas.
  ... Į pjesę įtraukiau autentškų knygnešių pasakojimų apie tai, kaip slapta būdavo pernešama lietuviška spauda: kraičio skrynioje, kibiruose, einant karvių melžti, imituojant laidotuves, barstant ant žemės procesijų aplink bažnyčią metu... Tikras yra tekstas iš „Sietyno“ draugijos įstatų, konspiracinis laiškelis: “Ciocytės, siųskite dukrelę, norime vesti“ ir atsišaukimo tekstas „Broliai, seserys, nepasiduokime maskoliams! “. Tikrai buvęs ir kunigas, kuris palikdavęs ant kelio lietuviškų knygelių ir per išpažintį žmonėms patardavęs nebijoti, skaityti patiems ir duoti kitiems. Slaptų vakarų klojimuose metu išties būdavo rodomi „gyvi paveikslai“. Petronėlė Česnulevičiūtė knygoje „Šimtas teatro mįslių“ rašė: „... lietuviškųjų vakarų programą paprastai sudarydavo vaidinimas, deklamacijos, „gyvieji paveikslai“, dainos ir šokiai... Pavyzdžiui, paveikslas „Paskutinė auka“ atrodė taip: tamsiame miške, ties aukuru, iš kurio kyla dūmai, stovi žilas senelis – krivis Lizdeika ir, iškėlęs į dangų rankas, meldžiasi. Prie aukuro sėdi vaidilutė ir susisvajojusi žiūri į kylančius dūmus. Susižavėjusi publika prašydavo paveikslus kartoti.. “, “... tokiame fone atitinkamomis pozomis sustatyti artistai nejudėdami išbūdavo keletą minučių“.
    Galbūt šis pavyzdėlis padės geriau įsivaizduoti, kaip galima būtų scenoje įgyvendinti penktą šios pjesės paveikslą -„Slaptas vakaras klojime“.
    Daug linksmų ir liūdnų įvykių lyg vaivorykštė juosia Lietuvos praeities vaizdus. Sukaupta informacija ir pati Nepriklausomybės Akto dingimo paslaptis skatina nepadėti taško...                                                                           

varna