Rašyk
Eilės (72524)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10392)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 55 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pjesė apie knygnešių laikus ir dingusį Nepriklausomybės aktą

Veiksmas vyksta šiais laikais ir netolimoje senovėje, kai carinės Rusijos valdžia Lietuvoje uždraudė lietuvišką raštą.

VEIKĖJAI

Archeologų ekspedicijos vadovas – A. Kuncevičius

XXI amžiaus vaikai:
Vinčis (arba tiesiog Vincas) -  15m. šiuolaikinis  jaunuolis, kompiuterinių žaidimų žinovas.
Pija (arba tiesiog Pijus) -  13m. Vinco brolis, svajojantis tapti archeologu.
Dutė (Adutė arba tiesiog Adelė) -  15m. mergina, mėgstanti poeziją.
Mikis (arba tiesiog Mikas) -  12m. Dutės brolis, mėgsta gamtą ir moka kurti „repą“.

XIX amžiaus pabaigos jaunimas, kaimo žmonės:
Vincas Bielskus – jaunas ūkininkaitis, slaptos draugijos „Sietynas“ įkūrėjas, knygnešys;
Pijus Bielskus –  kunigėlis Pijus;
„Sietyno“ draugijos nariai: Simonas, Marija, Antanas, Pranas, Adelė, Magdalena,  Jonas.
Vakaro klojime organizatoriai: Pranas Penčyla, Ona Griniūtė;
Šokėjai,
Dainininkės,
Aktoriai,
Kaimo merginos, vaikinai, vaikai,
Davatka Blindė.

Carinės Rusijos politikos vykdytojai:
Uriadnikas,
I žandaras,
II žandaras,
III žandaras,
Žandaras Kuzia,
Žandaras Raganosis,
Vyresnysis žandaras,
I rusų caro žandarų būrys,
Žandarų viršininkas Gorielovas,
II rusų caro žandarų būrys.

                                  Turinys
I dalis:
1 paveikslas –  Adelė                                                     
2 paveikslas – „Sietynas“                                             
3 paveikslas -  Mikas                                                   
4 paveikslas -  Pijus

II dalis:                                                   
5 paveikslas -  Slaptas vakaras klojime                       
6 paveikslas – Vincas                                                 
7 paveikslas -  Slaptieji raštai                                     
8 paveikslas -  Nugalėti, bet nepralaimėję                 
9 paveikslas -  Lietuviai                                           


Pjesėje naudota:

• Silvestro Valiūno baladė „Birutė“ (1823 m.)
• Daumanto Ercmono (11m.) eilėraščiai „Kažkas... “, “Kodėl aš nežinau, koks dabar laikas?.. “, „Kodėl man niekados nesiseka... “.
• Biografiniai faktai apie knygnešius iš knygų:
1) „Knygnešys . II tomas. Kaunas, 1928m. Red. P. Rusecko, „Spaudos fondo“ leidinys.                                                                      2) Kipras Bielinis „Dienojant“. Vilnius, „Mintis“, 1992m.
3) Vytautas Merkys „Knygnešių laikai“, Vilnius, VLC, 1994m.
• Beno Urbučio straipsnis „Legendinis knygnešys ir jo paslaptis“ (žurnalas „Į Laisvę“ Nr. 144).
                                            I dalis 

                                    1 Paveikslas - „Adelė“

Apleistos sodybos svirnas. Dairydamiesi  į sendaikčius, čia ieško vietos susėsti trys berniukai – Vinčis (Vincas), Pija (Pijus), Mikis (Mikas) ir mergaitė Dutė (Adelė). Atsisėdę ant popierių ryšulių, berniukai  išsiima savo korteles ir pradeda žaisti. Mergaitė apžiūrinėja seno lagamino turinį.
Jame- surūdijusi karūna, medinės klumpės, skarelė, popierių ryšulėlis... Iš lauko sklinda kalimo, traktoriaus burzgimo garsai, žmonių balsai.

Pija: Čia tiek senienų, galima būtų parduoti sendaikčių parduotuvėje... tavo eilė.
Vinčis: Baik, Pija, tos šiukšlės nieko nevertos... imu.. imu... mano vėl stipresnė... Miki, dabar tu...
Mikis: Man šiandien nesiseka žaisti... (pakyla)... Visą dieną tie archeologai triukšmauja... Ir kaip jūs juos pakenčiate savo sodyboje?.. Juk jie baigia išrausti visą jūsų žemę!
Vinčis: Miki, šiandien jau tylu... Vakar būtum matęs: atvyko visas motorizuotas pėstininkų batalionas iš Marijampolės!.. Kastuvėliais, kirtikliais, kauptukais apsiginklavę, kaip kurmiai išakėjo visą sodą ir pamiškę... Pija, tavo eilė...
Dutė: Girdėjau, kad kažkokio slapto dokumento ieško, kuris dingo dar prieš karą...
Vinčis: Koks skirtumas, kokio?! Popierius yra tik popierius...
Pija: Biurokratų laikai!.. Dėl vieno popierėlio valdininkai pasiruošę nekaltiems vaikučiams visus nervus ištąsyti!
Dutė (pažiūri pro langelį): Skirstosi... Veidai ištįsę... Nieko nerado...
Vinčis (taip pat žvelgia pro langelį): O archeologų vadas koks nuliūdęs!..
Nejaugi ir mes, kai pasensime, tapsime tokiais apsimetėliais... Dėl popieriaus, dėl vieno dokumentėlio sugebėsime reikšmingai linkčioti ar net apsiverkti?.. Va, va, eina vėl kalbėtis su tėvukais...
Mikis: O  jūsų svirnelyje man patinka: suaugę nelenda į akis, galima pasislėpti, kai kviečia valgyti...
Dutė: Ir kurti repus...
Mikis: O kodėl ne? Man atrodo, kad aš čia nebijočiau būti vienas. Ateisiu kada nors ir sukursiu geriausią dainą iš visų .
Dutė: Kad tu kurtum žmoniškus eilėraščius, tai sakyčiau, gal kada nors tapsi poetu, bet dabar, tu ir  rašyti be klaidų nemoki... ant Pijos marškinėlių tu užrašei „Pyca“?
Mikis: Aš, na ir kas... Pija paprašė, nes aš lankiau dailės būrelį.
Pija (demonstruoja užrašą ant savo marškinėlių): Man patinka, Mikis gražiai užrašė...
Dutė: Pija, nesvarbu, kad tu esi pycų vergas, turi būti „i“ trumpoji vietoje ilgosios ir dvi „z“ vietoje vienos „c“...
Vinčis: O Mikis– tikras lietuvis: užrašė taip, kaip girdi (juokiasi).
Mikis: Taip, aš norėjau tą žodį sulietuvinti, nes pycos jau beveik tapo lietuvių tautiniu valgiu - mūsų mokyklos valgykloje kasdien pietums duoda tokias mažas pycas su sūriu...
Dutė: Tikras lietuvis nesigėdytų vadintis Miku arba Mykolu, o dabar – Mikis... Mickey Mouse...
Vinčis: Dute, ko tu kabinėjiesi prie Mikės, ar nori užgesinti augantį talentą?..
Dutė: Ne... tiesiog – tokie liūdni, tiesiog šmėkliški jo dainų žodžiai...
Vinčis: Tai gal tu nori, kad dvylikamečiai apie gėlytes ir žvaigždutes dainuotų? Kraujo, kraujo jiems reikia!.. Miki, man patiko paskutinis tavo repas, kurį vakar prie laužo dainavai...
Dutė: Aš negirdėjau...
Pija: Todėl, kad tu anksti miegot nuėjai, turbūt tikėjaisi, anksti užmigusi, susapnuoti mano broliuką...
Vinčis: Pijau, nesikišk ne į savo reikalus...
Pija: Prašiau tavęs, nevadink manęs Pijumi, kaip kokio kaimiečio... Pats tai pasivadinai Vinči, da Vinči, nors esi paprasčiausias Vincas- Vincukas...
Vinčis: Gerai, tai juk tokia smulkmena, Pija, nepasiusk dėl niekų...
Dutė: Aš skaičiau, kol jūs lauke šėlot iki vidurnakčio. Miki, būk žmogus, padainuok!
Mikis: Gerai... paduokit man šį mikrofoną (rodo į pageltusių perrištų popierių ritinėlį) .

                      (nusilenkia, pasilipa ant dėžės):

Kažkas pagamina, kažkas sunaikina,
Kažkas sulaužo kažkieno atradimą,
Kažkas pasako, kažkas išgirsta,
Kažkas pamato, kažkas nuvirsta.

Kažkas mojavo, kažkas sėdėjo,
Kažkas atsitraukė, kažkas priartėjo,
Kažkas iššovė, kažkas suriko,
Kažkas pradingo, kažkas dar išliko.

Kažkas pamiršo, kažkas sau nuėjo,
Kažkas įniršo, kažkas sužvėrėjo.
Kažkas padarė, kažkas tai žinojo,
Kažkas jį išmokė, kažkas ranka numojo.

Kažkas pabandė, - jam neišėjo,
Kažkam pavyko, ir mintys išnyko.
                                                 
Dutė: Mikai, šaunuolis! Pagaliau be šmėklų ir mirčių... aš tavim didžiuojuosi...
Mikis: Ne „Mikai“, o „Miki“, jeigu galima... (nusilenkia).
Vincas: Sakiau, kad gerą sukūrė... Bet man patiko ir tie su vaiduokliais!
Dutė: Būk geras, Vinči, neminėk vaiduoklių, aš jų bijau, o čia, šiame  sename jūsų svirne, man ir taip per kūną šiurpas eina...
Pija: Nebijok, Dute, Vinčis tave apsaugos nuo bet kokių šmėklų, kurios čia tūno tyliai pasislėpusios... (Dutė nusipurto).
Mikis (nuriša nuo popierių ritinėlio skarelę, kuria raštai buvo surišti, sklaido lapus iš išvynioto „mikrofono“ ritinėlio): Kokie seni popieriai... pageltę ir čeža kaip sudžiūvę klevo lapai...
Vinčis: Tėvai niekaip neprisiruošia sutvarkyti šio svirno... Kada nors viską sudegins, ir įrengs čia mums su Pija kambarį ...
Dutė (pakelia numestą skarelę, kuria buvo surišti raštai, smalsiai ją apžiūri ir užsiriša ant plaukų:  Duok, Miki... (smalsiai varto, skaito) „1884- ieji... nuo šios dienos mūsų vienminčių būrelį imsim vadinti „Sietynu“ ir visi, kas jam priklauso, šventai laikysimės lietuvybės priesaikos... “- kaip įdomu... Vinči, ar ką nors žinai apie tą „Sietyną“?
Vinčis: Atleisk, man tikrai neįdomu. Lietuvybė!.. Koks skambus žodis? Ką, gal jis tau ką nors reiškia?
Dutė: Vinči, kaip tu gali?! Aš girdėjau, kad kažkada lietuviams buvo uždrausta rašyti ir skaityti lietuviškai...
Vinčis: Tai gerai būtų! Mūsų lietuvių kalbos mokytoja- tikras siaubas! Nereikėtų mokytis gramatikos...
Pija: Galėtų mokykloje jos visai nemokyti, užtektų gamtos ir kūno kultūros.
Mikis: Faktas, tau tik apie augalus ir gyvūnų griaučius mokytis...
Dutė (skaito): “Siekdami šelpti lietuvystę, visomis jėgomis siekime: gauti lietuviškos spaudos, steigti knygyną draugijos nariams šviestis, įpareigoti narius platinti knygas, kurių parūpins draugija, draugijos lėšas skirti naudingiems patriotiniams tikslams remti... “- juk tai slaptas raštas nuo tų laikų, kai buvo uždrausta lietuvių kalba!.. Ei, kas čia darosi, tie popieriai mano rankose įkaito!?.
Pija (prišoka prie Dutės, paliečia lapus): Tikrai... kaista vis labiau...
Dutė:... Kažkokie garsai... girdite?.. Arkliai žvengia... O šie raštai lyg būtų prilipę prie delnų...
Vinčis: Keista, arklių čia niekas nelaiko, visi kaimiečiai traktoriais žemę aria...
Dutė: Vinči, aš bijau!..
Vinčis (nedrąsiai apkabina Dutę per pečius): Nebijok, Dute, aš vaiduokliais netikiu...
Mikis: (glaudžiasi prie sesers) Einam iš čia, ką?
Pija: Lįskim į šitą spintą (stumia visus link senovinės spintos)...

          (Tuo momentu Dutę apšviečia akinanti šviesa. Iš toli ataidi mistinis varpo skambesys. Dutė tampa 19- to amžiaus mergina Adele.)

Dutė (staiga ryžtingai lanksto lapus): Nėra čia ko bijoti!.. Mūsų veikla- visiškai įslaptinta, žandarai taip greitai pėdsakų neužuos...
Vinčis: Dute, ateik čia, visi tilpsime...
Dutė (mosteli ranka): Dėl manęs, nėra ko bijoti! (prieina prie spintos, į kurią jau sulipę vaikai, uždaro jos duris; eina prie stalo, dėlioja raštus).               
                     
                                2 paveikslas  „Sietynas“

(Į sceną renkasi senovės lietuvių kaimo jaunuoliai: Vincas, Magdalena, Simonas, Marija, Pranas. Jie sveikinasi su Dute (dabar jau Adele), vienas su kitu. Veiksmas persikelia į 1884-uosius metus. Girdėti žirgo žvengimas, šuns lojimas)

Vincas: Sveika, Adele... (pabučiuoja ją į skruostą) Visada džiaugiuosi, kai tu pas mus šeimininkauji... rodos, tinki čia gyvent ir baigta!.. (žnybteli į šoną)
Adelė: Vincai, kaip Dievulis panorės, taip ir bus...
Vincas: (įsiklauso į garsus lauke) Pažįstu Antano žirgo žvengimą... Dar nėra Jono, Mykolo...
Adelė: Elenutės nebus... Jos tėvą suėmė...
Vincas: Žinom... bet tikimės, kad laikys neilgai, nes, kai žandarai kambarin įėjo, ponas Šlekys laikraščius buvo po staltiese pakavojęs. Terado tik dvi knygeles po vaiko lova...
Magdalena: Jiems ir dviejų gali pakakti, kad žmogų į taigą išsiųst...
Simonas: Būk rami, Magdute, tas žandaras– girtuoklėlis, kai naminę pamato, pamiršta, ko atėjęs (visi juokiasi). Tai jam dabar jau kaimynai akis užpilinėja... netrukus grįš Šlekys namo.
Vincas: Girdėjot, kaip sesės Petronėlė ir Barbora Rėpčaitės knygas vežė į Vilnių?.. Ogi kraičio skrynioj!.. (girdisi nuostabos šūksniai, džiugus pritarimas). Užsakymą gavo laiškeliu: „Ciocytės, siųskite dukrelę, norime vesti“. Prikrovė pilną kraičio skrynią knygų, į vežimą ir – pirmyn! Žandarai nieko nesuuodė...
Marija: O Bebrininkuose Ilgūnai dar smagiau žandarus prigavo... Adele, ar galiu papasakot?..
Adelė: Pasakok, pasakok, nuo savų nėra ko slėpti...
Marija (girdisi raginimai tęsti): Jie žinojo, kad pakelėj bus daug tikrintojų, todėl sudėjo visas knygas, daugybę laikraščių į grabą, apsirėdė juodai ir ėjo giedodami, liūdnus veidus nutaisę. Žandarai sustabdė, apieškojo žmones, o grabo neatidarė, nenorėjo lįst prie nabašniko... (visi juokiasi)...

                          (Įeina Antanas, sveikinasi su visais)

Antanas: Tvarka... žandarai visi nugužėjo prie Penčylų namo. Laukia, kad ten bus susirinkimas, o mes- čia!.. (visi juokiasi) Tu, Penčyliuk (kreipiasi į Praną), gerai pėdas sumėtei...
Vincas: (Pranui) Tik kai namo eisi, būk atsargus...
Pranas: Jau dėl manęs tai būkit ramūs, aš jiems taip suvaidinsiu!.. Paklausiu, gal mūsų žalmargę prižiūri, kol apsiteliuos (visi juokiasi).
                                  (Įeina kunigėlis Pijus)

Pijus: Broliai, sesės, labas visiems (girdisi: labas... labas... sveiki) Tai ką, iškart prie reikalo?..
Vincas: Susipažinkit. Mano brolis Pijus, kunigėlis, taip sakant.
Magdalena: Pijus? Kaip tu pasikeitei?.. Buvai toks nenuorama...
Pijus: Dievas pašaukė tarnauti kunigu, Magdute...
Magdalena: Prisimeni mano vardą?..
Vincas: Pijau, o štai- Adelė Ilgūnaitė, mano sužadėtinė. Būkit pažįstami.
Pijus: Malonu, gerbiamoji panele, Ilgūnynėje esu lankęsis dar prieš įšventinimą.
Adelė: Dabar jau Bielskynėj dažniau matysimės... Malonu, kad grįžot į sodžių. Kas girdėt apie naująjį gubernatorių, ar labai piktas ir skriaudžia lietuvaičius?
Pijus: Ačiū Dievui, prieš dešimt dienų jam gimė penktas vaikas, tad šią savaitę labiau rūpinasi šeima nei politika. Žinia, kad pirmų keturių motina prieš metus mirė, tad pamotė atidavė juos į kokį tai pensioną... Bet ką mes čia apie tuos caro pakalikus?.. Yra svarbesnių kalbų...
Vincas: Pijus neseniai iš Kauno. Ten kuriasi daugybė lietuvininkų draugijų. Mūsų nieks dar nežino. Laikas pasivadinti ir viešai veikti, įtraukiant daugiau narių. Kas siūlot kokį pavadinimą?
Pranas: Aušra...
Pijus: „Aušra“ jau yra. Ir“ Aušrinė“ yra. Ir“ Teisybė“ yra. Dar yra (išsitraukia popierių): „Darželio“ draugija- Panevėžio apskrity, “ Prie-vartos“ draugija- Kauno gubernijoje, “ Atžalos“, “ Žiburėlio“, “ Artojų“, „Žvaigždės“, “ Mužikėlio“ draugijos...
Simonas: Na jau, reikėtų skambesnio...                                 
Adelė: Vincai, tu man sakei labai gražų pavadinimą... sakei, kad skambėtų ir garsintų Balsupių sodybą, nagi, netylėk!
Vincas: Sietynas!.. Pijau, ar girdėjai kur Sietyną?
Pijus: Ne... tikrai negirdėjau. Išties, geras pavadinimas!.. Sietynas- tai žvaigždynas! Tegu mūsų būna vis daugiau ir daugiau- tiek, kiek žvaigždžių danguje!
Pranas: Tebūnie Sietynas. (Visi pritaria) Kaip gerai, kad, prieš rodydami žmonėms vaidinimą, jau galėsime paskelbti, kad tai -„Sietyno“būrelis kviečia!..
Vincas: Taigi, nuo šios dienos skelbiame mūsų būrelį pradedant veikti viešai, kaip „Sietyno“ draugiją! Užrašysim į popierius ir pasirašysim...
                    (Visi sudaužia rankas, sveikina vieni kitus draugijos įkūrimo proga. Pasirašo popieriuje) .

Vincas: (skaito)... ir šiuo raštu mes viešai skelbiame, kad tikslas mūsų- šelpti lietuvystę, o kad tą pasiektume, turime gauti lietuviškos spaudos, steigti knygyną draugijos nariams šviestis, įpareigoti narius platinti knygas (jų duos draugija), draugijos lėšas skirti naudingiems patriotiniams tikslams remti.                         
                  (Įbėga uždusęs Jonas)

Jonas: Greičiau skirstykitės!.. Žandarai, uriadnikas... greit bus čia!.. (išlekia lauk) .
                (Pijus gulasi į lovą, Simonas ir Magdalena lenda į rūsį, Antanas čiumpa už rankos Mariją ir lekia pro duris prie savo žirgo, girdėti kaip nujoja. Pranas su Vincu slepia popierius, Adelė atidaro spintą, iš jos išlenda vaikai- Vinčis, Pija ir Mikis. Adelė nusiriša nuo galvos skarelę, vėl tampa šių laikų mergina– Dute. Atsivertimą lydi varpelio skambesys ar tam tikras muzikinis motyvas. Sietyniečiai Vincas su Pranu kurį laiką žiūri išsižioję) .

Vincas: O čia gi dabar kas?..
Pranas: Nėr kada aiškintis, turbūt slapta lietuviškas maldaknyges skaitė su Magdute...
Vincas: Šekit... (įbruka jiems į rankas medinius arkliukus ant pagalių)
                (Beldimas į duris. Į kambarį veržiasi du žandarai ir uriadnikas.)

Pranas (vaikams): Žaiskit, jodinėkit gi... varliūkščiai, išdaigininkai...

                (Vincas žiūri - tai į žandarus, tai į vaikus, kurie jau pradėjo joti po kambarį, išplėstomis iš siaubo akimis)

1 Žandaras: Nu, Bielskus, ką dirbi prieš valdžią, atsakyk geruoju, o tai šautuvas mano užtaisytas... Jūs pienburniai, nejokit čia man panosėj...
Vincas: Aš... aš, gerbiamasis caro pasiuntiny, nieko prieš tamstos valdžią nedirbu. Va, brolio sulaukiau– kunigo, kuris dabar miega po kelionės...
II Žandaras: Kunigas miega, o čia... (bando suskaičiuoti, bet išgėrusiam sunkiai sekasi) adin, dva, tri, četyre, piat*.. tfū... try vaikai išdykauja (baido nuo savo nosies įsivaizduojamą musę)... kieno vaikai, a? Kieno tie trys vaikai?
I Žandaras: Keturi, durak ty pjanyj, kieno tie keturi vaiki? (kreipiasi į vaikus) Jūs kieno esat, a?..                                                   
Mikis: Mes visai iš kitur...
Dutė: Miki, tylėk...
Pija: Mes radom tokią senieną ...
Vinčis (pertraukia): Mes iš toli, iš miesto, pa... pa... pakliuvom čia kaip į filmą, kitaip sakant, aš beveik manau, kad mes- virtualiame pasaulyje, nors aš tikrai šiandien nesėdėjau prie kompiuterio...

            (Žandarai susižvalgo, Vincas su Pranu- taip pat)

Vincas: Šie vaikai yra  tikrai ypatingi (galvoja, ką pasakyt, pasikaso pakaušį, ragina Praną kalbėti)...
I Žandaras: Smatri, Vasia, kaip tie bernai navatnai apsirengę... Kas čia parašyta ant šitų baltinių? (bando perskaityti ant Pijos marškinėlių užrašą „PYCA“, kas rusiškai skaitant būtų „RUSA“)
II Žandaras: Rusa... ar mokat, vaikai, rašyti rusiškai?
Pija: Aš moku ir rusiškai, ir lenkiškai, ir vokiškai, ir lietuviškai.
Mikis: Aš galiu kalbėti  angliškai...
Vincas (staiga labai pagarbiai nusilenkia vaikams): Gerbiamieji ponaičiai, didžiai gerbdami jūsų globėją poną Gubernatorių, maloningai norime jums pasiūlyti dabar eiti kieman prie žadėto lauželio... (tyliai jiems)... dinkit greičiau iš čia...
                                    (Vaikai išeina)

Vincas (Kreipiasi į uriadniką): Gerbiamasis uriadnike, mūsų gryčioj šiuo metu vieši paties gubernatoriaus vaikai...
Uriadnikas: Kaip...? Paties gubernatoriaus?.. Kodėl man nieks nepranešė? Kaip jie čia pateko?
Pranas: (pildamas degtinę i stiklines ir duodamas jiems išgerti) Tie vaikai, taip sakant, trumpam išbėgo iš pensiono, kol motina užsiėmusi su kūdikiu; Klaidžiojo, klaidžiojo, kol pasiklydo, ir mes juos čia priglaudėm, o vėliau pristatysim į miestą, kaip jie ir prašė...
I Žandaras: Tikrai taip, vaše blagarodije*, šiti vaikai negali būti lietuvio mužiko...
II Žandaras: O batiuški**, paties gubernatoriaus, to, kur antrą žmoną vedė, ir jos keturis vaikus i pensioną uždarė?..
I Žandaras: Taip, Vasia, taip...
Uriadnikas: Ko stovit kaip avinai, eikit atiduot pagarbą gubernatorienės našlaičiams. Šagom marš! ***

                          (Žandarai išeina)

Uriadnikas: A tu dabar man, Bielskau, sakyk, kodėl ant mano stalo atsirado skundas, kad jūsų namuose daug žmonių renkasi  ir kad jūs lietuvšką raštą čia skaitot?
Vincas: Maža ką žmonės iš pavydo prišneka... Už rankos nenutvėręs, kaip gali kaltinti?
                      (Uriadnikas staigiais judesiais žiūri tai po stalu, tai į spintą,    tai pro langą)

Uriadnikas: Dar nenutvėriau... dar ne... dar ne... Gerai, Bielskau, žinokis... jei ne tie vaikai, pakratyčiau aš tave kaip reikiant. Da svidanija! **** (išeina)

              (Vincas sumuša rankomis su Pranu. Pijus pašoka iš lovos, taip pat sumuša rankomis su abiem vyrukais)

Vincas, Pranas, Pijus (kartu): O iš kur tie vaikai?!. (puola prie lango, pažiūri, kol nutolsta uriadnikas, ir tada visi trys greitai išeina laukan)

                                  3 paveikslas „Mikas“

Keliukas netoli sodybos, vedantis pro svirnelį. Kaimo jaunimas slapsto knygas. Jonas jas slepia medžio drevėje, Antanas - po akmenimi, Marija įmeta maišą į krūmus. Jonas priklijuoja ant  svirnelio sienos atsišaukimą:
“Broliai, seserys, nepasiduokime maskoliams! “. Jaunimui  pasišalinus, pasirodo kunigas Pijus. Jis išsiima iš po skverno pluoštą brošiūrėlių, apsidairo, padeda kelias ant keliuko, skubiai nueina. Iš svirnelio
išlenda keturi vaikai-  Vinčis, Dutė, Pija ir Mikis. Jie apsirengę senoviškomis skrandomis, Mikis laiko rankose klumpes.

Mikis: Gal aš sapnuoju?.. Dute, įgnybk man...
Dutė: Kiek aš tave gnaibysiu, juk seniai aišku- tai ne sapnas...
Pija: Kai mokykloje papasakosiu draugams, visi numirs iš pavydo...
Vinčis: Niekas nepatikės... Ei, žiūrėkit, kas čia parašyta: „Broliai, seserys, nepasiduokime maskoliams“...
Mikis: Kas tie maskoliai?
Dutė: Taip rusus okupantus vadindavo... Aukis, Miki, tas klumpes, būsi tikras kaimo vaikas...
Mikis (aunasi klumpes): Kietos... bet... šildo... kojos ima kaisti...
Vinčis: Kojos kaista?..
Mikis: Aha.... (apsisuka ant vienos kojos, sušvilpia)

              (Akinanti šviesa apšviečia Mikį,  užlieja sceną. Iš toli ataidi mistinis varpo skambesys. Mikis tampa 19- to amžiaus kaimo vaiku)

Mikis: Vaikai, ko laukiat, juk mes turime išklijuoti visus atsišaukimus Balsupių, Bebrininkų ir Šunskų kaimuose!
Pija: O... o... o... tu  juos turi?
Dutė: Miki, broleli, tu turi atsišaukimų?.. Ar tu bent žinai, kas tai yra?!.
Mikis: Tai ne!.. (išsiima iš vidinės kišenės pluoštą) Štai... dalijamės! O jei tektų slapstytis, veiksime po vieną ir susitiksime vakare Balsupių klojime.
Dutė: Dieve, juk tai pavojinga...
Vinčis: Dute, dievinu pavojus! (Pliaukšteli delnais, čiumpa dalį atsišaukimų, juos skaito).                                         
Pija (varto nuo keliuko pakeltą knygelę): O kodėl kunigėlis ant kelio knygų pribarstė?..
                (pasigirsta švilpukas)
                                             
Dutė: Žandarai!.. Pija, čiupk tas knygeles ir sprunkam!..

            (Vinčis, Dutė ir Mikis sprunka į skirtingas puses, Pija renka knygeles. Pasirodo III žandaras)

III Žandaras: Stoj... streliatj būdu! * Kas toks būsi?..
Pija: Pija... Pijus... pone.
III Žandaras: Pijus? A... Tai tu- Vinco Bielskaus brolis?
Pija: Aš... aš... aš... Vinčės, tai yra, Vinco brolis...
III Žandaras: A ko taip drebi kaip lapas? Kokia šunybę iškrėtei? Nu, parodyk, ką turi kišenėse?
Pija: Nedrįskit kraustyti...
III Žandaras: Ha... ha... ha.!.. O aš ir nesitepliosiu į tave rankų, nes ir taip matau, kad kažką slepi. Aš pažįstu tuos, kurie eina prieš valdžią. Vot teip, Pijau Bielskau, tu  uždraustą popierių nešioji! (Pija vis nori kažką sakyti, bet žandaras jį rūsčiai pertraukia)... Molčatj! **... Eini teip sakant prieš valdžią... Molčatj!.. Tylėt, teip sakant... Eisim į areštinę, ten tu man nesimuistysi, ir pats viską parodysi.
Pija: Jūs- nieko iš menęs nepešite... bukagalvis caro pakalike...
III Žandaras: Ach tu šuneli, loji prieš valdžią?.. Nu pagadi***, aš tau kailį išpersiu, tik pirma pririšiu čia, kad nepabėgtum, kol atsinešiu iš mužikų arielkos, kurios dar šiandien neatsiėmiau... Stoj smirna**** ir laukt manęs.

                        (Uždeda jam antrankius, pririša prie medžio ir nueina. Pasirodo Pijos brolis Vinčis. Jis slapta prisėlina prie Pijos, jį atriša, tačiau negali nuimti antrankių)

Pija: Vinči!..
Vinčis: Cccc... tyliau... Dutė ir Mikis jau toli, klijuoja atsišaukimus... O mes čia iškrėsim šunybę tam bukagalviui žandarui....
Pija: Jis turi šautuvą, Vinči!..
Vinčis: O mes turime proto, Pija. Nusivilk savo skrandą... Atidenk tą užrašą PYCA ant savo marškinėlių... Va taip... Supratai?..

            (Vinčis paslepia savo ir Pijos skrandas už svirnelio, oriai vaikšto aplink brolį. Grįžta  įraudęs nuo degtinės žandaras su buteliu kišenėj)                                                           
 
III Žandaras: Nu vot... arielkos pakaks... nu čia dabar što takoje*... man tu, vaikėze, dvejiniesi, ar ką.? Adin, dva... du bernai... A kodėl teip navatnai apsirėdę?... Nesuprantu...                                                                                           
Vinčis (išdidžiai): Ponas žandare, jūs patekote į didelę bėdą...
III Žandaras: Aš?.. Į bėdą?..
Vinčis: Jūs teikėtės surakinti mano brolį, o mūsų šiuo metu kaip tik laukia tėvas, pas kurį mes negalime nuvykti dėl šių antrankių...
III Žandaras: Koks tėvas?.. Nesuprantu.. (išgeria gurkšnį degtinės iš butelio)
Pija (supratęs Vinčės išdaigą, rodo į užrašą ant savo marškinėlių): Jūs turbūt mokate skaityti?
III Žandaras (skaito žodį „PYCA“): Ru.. ru.... rusa...
Vinčis: Mūsų tėvas- pats gubernatorius-  jums tikrai nedovanos šitos klaidos. Mes- turime tuojau pat grįžti namo, kol nesutemo.
III Žandaras: A... a... aš... netikiu... vaše blagarodije... kaip man patikėti, kad jūs ne apgavikai?..
Pija: Aš mokausi privačioje mokykloje rusų, lenkų ir vokiečių kalbos... Što vy takoje gavarite, kak vy neuznajote detej gubernatora? **...
III Žandaras (drebančiomis rankomis ištraukia rusų kalba rašytą dokumentą, baksnoja pirštu į viršelį, kad perskaitytų) Ponimajet... Vot tut... požaluisto... Čitaj***...
Pija (skaito): Delo pristupnikov Balsupiaiskoj guberniji****...
III Žandaras: Ojojoj... ponaitis kaip moka skaityti... tu - ne mužiko vaikas...                                           
Vinčis (ūmai prakalba anglų kalba): May I ask you please, why you are so drunk and crazy? *****..
III Žandaras: Ohoho... Ėhėhė..... Vaše blagarodije... dovanokit... jūs ir vokiškai mokat kaip aukšti ponai... (atrakindamas Pijos antrankius)... vinavat... vinavat! ******... Kur jus, ponaičiai, pristatyti?.. Čia gali būti pavojinga jums likti tarp mužikų...
Vinčis: Ačiū, nesirūpinkit. Palikit mus ramybėj, mes patys žinom, kaip rasti kelią... Do svidanija...
III Žandaras (žagteli): Do svidanija... (nusilenkia  jiems ir lieka pasilenkęs, kol jie išeina; netrukus pastebi nukritusią brošiūrėlę)... Litovska knyga... Litovska knyga! *.. Be čierkos čia jau nieko nesuprasi (išgeria, įsideda brošiūrėlę į kišenę ir išsvirduliuoja).

                    (Iš už medžio pasirodo Vinčės ir Pijos galvos)

Vinčis: Lekiam į Bebrininkus, kol tas avigalvis neišsiblaivė ir nepaskelbė mūsų paieškos.
Pija: Kaip gerai, kad aš mėgstu pycas...

                                      (Abu juokiasi, išbėga)

                                      4 paveikslas- „Pijus“

  (Balsupių sodybos klojime jaunimas ruošiasi vaidinimui. Skamba liaudiška muzika. Bernai šoka „Klumpakojį“. Merginos ruošia stalus, puošia klojimo sienas žalumynais, dainuoja. Ateina kunigėlis Pijus, prie jo pribėga Marija)

Marija: Tegul bus pagarbintas...
Kunigas: Per amžius, Marija, per amžius.
Marija: Pašventinsit, kunigėli?... Vis dėlto pirmas vaidinimas Balsupių klojime...
Kunigas (apsidairo): Dievui garbė ir man didelė garbė tą atlikti...
Marija: Ot geras  kunigėlis... matyt, kad Kaune mokslus šėjęs... Pasivaišinkit, kad neprailgtų laikas...
Kunigas: Dėkui, dėkui... (atsisėda ant suolo, Marija jam atneša riestainį, giros)
(Pasirodo davatka Blindė. Ji kurį laiką stebi jaunimą. Pribėga prie kunigėlio, puola jam į kojas)

Blindė: Švenčiausiasis tėveli...
Kunigas: Neklūpėk, Blinde, sėskis...                                       
Blindė: Klūpėsiu, kunigėli, klūpėsiu... už visus nusidėjėlius atklūpėsiu... taigi!..
Kunigas: Kas gi tave taip liūdina, Blinde, žiūrėk, kaip jaunimas linksminasi...
Blindė: (strykteli ir prisvyla šalia kunigo ant suolo) Taigi!.. Tie, katrie linksminasi, gali visai parapijai nelaimę užtraukti... Pristavas sužinos, žandarus atsiųs, antrankius visiem uždės ir - fit į kalėjimus!..
Kunigas: Neprišauk bėdos, Blinde. Sunkūs laikai, turim laikytis kartu...
Blindė: O kaip gyventi, kunigėli, kai aplink vien pagundos ir griekai visoki tyko?.. Taigi, kunigėli ir pasakyk man, kap pasielgti: einu keliuku sau, einu, ražančių kalbu, ogi žiū- vidury keliuko knygelių padėta... (kunigas suklūsta) Aš, nieko bloga nemanydama, pakėliau, tikrai be jokio užmislo, ogi lietuviškom raidėm poteriai!.. Nusikaltau prieš valdžią, kunigėli, nesudeginau, policijai nenunešiau, ale namo parnešiau ir paslėpiau... Tai ką man dabar, kunigėli, daryti? Išmest? Sudegint?..
Kunigas: Blinde, tu skaityt paskaitai, raštą kiek išmanai?...
Blindė (panarinusi galvą): Paskaitau, tėveli... tik neskaičiau, gink Dieve, prisiekiu, draužiamo rašto... išmesiu... sudeginsiu, jei tik paliepsit...
Kunigas: O tu, Blinde, paskaityk. O kai paskaitysi, išmoksi, ką ten rašo, tai ir kitiems duok paskaityti...
Blindė: G... ggggerai, kunigėli... paskaitysiu (išsigandusi apsidairo).. Tik, tėveli, ar bėdos teip ant visos parapijos neužtrauksiva..? O dar, žmonės kalba, kad mūsuose knygnešių daug priviso... kažkokie navatnai apsirėdę, neva užsieniuos išsimokslinę...
Kunigas: Tikrai... Kažką esu girdėjęs...
Blindė: Taigi, sako, gubernatoriaus vaikais buvo apsišaukę, kad žandarai neįtartų!..
Kunigas: O iš  kur tu žinai, kad jie - ne gubernatoriaus vaikai?..
Blindė: (sutrikusi) Aš... aš... kaimynka sakė... Kaimynkos vyras žandarmerijoj tarnauja...
Kunigas: (atsargiai) Blinde, tu turi supratimo apie lietuvišką knygą?
Blindė: Kaipgis... Uždrausta, taip sakant, ogi kaip kitaip.
Kunigas: Tu juk lietuvė, Blinde?..
Blindė: Na ir ką... Tai man ir rūpi saugi Lietuva, kunigėli... O dar  norėjau tau paporinti apie Rėčkaitytę...
Kunigas: Na, na...
Blindė: Ji eina karvių melžti, nešdama  du kibirus ...
Kunigas: Na ir ką?..
Blindė: Jos karvė teduoda pusę kibiro pieno.
Kunigas: Tai gal kitas kibiras vandeniui? Nesuprantu, Blinde, ko tau parūpo Rėčkaitytės karvė?..
Blindė: Taigi, kad ne karvė, kunigėli. Aš pasekiau Rėčkaitytę. Pamelžusi karvę, ji su antru kibiru eina miškelio link... eina pro didįjį gluosnį...
Kunigas: Na, na...
Blindė: Eina pro avietyną... eina, eina...
Kunigas: Ar tu baigsi, Blinde, man pasakas apie karvę sekti?..
Blindė: O pasakos galas labai interesnas,  kunigėli: staiga Rėčkaitytė dingsta avietyne, po to išlenda iš jo su pilnu kibiru...
Kunigas: aviečių...
Blindė: Taigi, kad ne!.. Knygų!..
Kunigas: Knygų?
Blindė: Knygų.
Kunigas: Knygų... žinai, Blinde... Tu tik niekam daugiau nepasakok, nes ką gali žinoti, ką žmonės pagalvos...
Blindė: Taigi, kunigėli... O dar norėjau pasakyti, kad seserys Petronėlė ir Birutė, eidamos į bažnyčią po skaromis kažką vis atsineša...
Kunigas: Ką gi?.. Juk ne muškietas į bažnyčią nešasi po skaromis?..
Blindė: Praklamacijas!.. Atsišaukimus nešioja... O per atlaidus aplink bažnyčią eidamos, juos išbarsto kur pakliuvo...
Kunigas: Neteko matyt tokio dyvo...
Blindė: Kunigėlis nė mirktelt nesuspėji, o žmonės tuos popiergalius kaip mat išrankioja ir... ir... ir...
Kunigas (įsakmiai): Ir po to, matyt, sudegina, Blinde!..
Blindė (kiek padvejojusi): Taigi... sudegina (persižegnoja)... atleisk man, ponedie. O Kazio duktė, kunigėli...
Kunigas: Blinde, ateik rytoj į bažnyčią, mes daugiau pasišnekėsim, aš čia turiu reikalą su jaunimu...
Blindė: A... gerai, tėveli, ateisiu... O kokį reikalą?..
Kunigas: Šventinimo... Eik, Blinde, eik... su Dievu.
Blindė: Einu, o jūs pamokykit tuos bedievius, kaip tinkamai Dievui slūžbą*
reikia atlikti... šitaip sijonus išsimarginus, dantis bernams rodyti ar ne sarmata?..
Kunigas: Gerai, Blinde, pamokysiu, keliauk su Dievu sau... Keliauk...
            (Blindė nusilenkia kunigui  ir išeina. Kunigėlis eina prie berišančių vainikus, kažką kalbasi. Įbėga uždusę Mikis ir Dutė, apsidairo, Mikis vėl išbėga ir netrukus grįžta kartu su Vinče ir Pija)

Mikis: Tik čia, Balsupių sodyboje, šiandien saugiausia vakarėlį ruošti...
Vinčis: Iš kur taip viską žinai?..
Mikis: Iš tur, iš kur ir tu...
Vinčis: Aš?.. (kurį laiką suglumęs mąsto)... Aš žinau viena, kad siaubingai noriu valgyti.
Dutė: Nepatogu... Žmonės turbūt iš namų sunešė, kas ką gali...
Mikis: O mums  pasisekė... Visus atsišaukimus išklijavom...
Dutė: Na, bet tu, Miki, - tikras drąsuolis, nesitikėjau.
Mikis: Ne Miki, o Mikai... Lietuvai reikia tikrų vyrų!...
Dutė: (patapšnoja broliui per petį) Didžiuojuosi tavim, Mikai...
Mikis: Ačiū, Adele... O kaip kojas paskaudo!.. Pasidėsiu klumpes nuošaly, kad kojos atvėstų (vos tik jas nusiauna, vėl virsta šių dienų Mikiu. Atsivertimą lydi varpelio skambesys ar tam tikras muzikinis motyvas) .
Mikis (apžiūri klumpes, kuriomis ką tik avėjo): Na ir senienos... Kaip žmonės jomis galėjo avėti...
Dutė: Cccc... juk čia beveik niekas normalių batų neturi...
Vinčis: (Dutei ir Mikiui) Keisti jūs šiandien kažkokie, pasakysiu jums...
 
          (Prie jų prieina vakarėlio organizatoriai- Pranas  Penčyla ir Onutė  Griniūtė)

Onutė: Sveikas, jaunime, turim bėdą... (akylai stebi Piją).
Pija: Labas... O ko jūs į mane  vieną taip žiūrit?..
Onutė (Pranui): Gražus balsas, tiks...
Pranas: Ale kaip tik tik toks, kokio reikia... Jaunuoli, pabūsi kunigaikščiu Kęstučiu?
Pija (suglumęs): Kunigaikščiu..? Kaip tai – kunigaikščiu?
Onutė: Susirgęs mūsų  viens vaidintojas, o šiandien žūtbūt turim parodyt žmonėms vaidinimą apie Birutę ir Kęstutį...
Pija: Vaidinti?..
Pranas: O ką, gal nesugebėtum?.. Ar bijai?
Pija: (pažiūri i Vinčę, į Mikį, į Dutę, tie jį ragina sutikti) Nebijau... Ko turėčiau bijoti?
Onutė: Tai puikumėlis, vaidinimas bus išgelbėtas... Pranai, duok jam žodžius, o nuo manęs še karūną (uždeda Pijai ant galvos karūną) – juk Kunigaikštis būsi!.. (juokiasi). Dabar dovanokit,  aš skubu ruošti paveikslą... (nueina)

          (Pranas duoda Pijai tekstą, paspaudžia ranką. Pija nedrąsiai liečia karūną. Staiga jį apšviečia akinama šviesa, o iš toli ataidi mistinis varpo skambesys. Pija tampa 19- to amžiaus kaimo jaunuoliu. Jis pasitempia ir karališkai lenkiasi draugams)

Pranas: O!.. Kaip karališkai nusilenkei!.. Dėkui, kad sutikai ... Tu geras vaidintojas... Kuo pats vardu?..
Pija: Pijus, ponaiti Pranai... Ką, neatmeni, kaip kartu slėpėmės vagonuose nuo persekiotojų aną pavasarį?..
Pranas (apsidžiaugęs): Taigi aš ir žiūriu- kur man tas abrozdėlis*  matytas... Tai gerai, kad atkeliavai, turbūt radai praklamaciją kur paklijuotą?..
Pija: Teip, teip, mūsuose visi labai aktyvūs, va ir draugai mano- prisideda kiek gali... Informacija keliauja nuo vieno lietuvio prie kito...
Vinčis (sau): Na va... jau ir Pijai stogas važiuoja...
Pranas: Malonu, malonu, Pranas (duoda ranką Vinčei, Dutei ir Mikiui).
Vinčis: Vinčis... Vincas.
Dutė: Adelė.
Mikis: Mik... Mik... Mikas Ilgūnas, gerbiamasis.
Pranas: A!.. Ilgūniokas!.. Džiaugiuosi, matydamas būsimą rašytoją... (Vaikai susižvalgo) Gerbiu, gerbiu, kad toks jaunas jau, teip sakant, ne tik rašyt moki ale ir priešą per dantį trauki laikrašty... Po vaidinimo daugiau paplepėsim. Va, Pijus jau vaikšto lyg tikras Kęstutis - tai tinka tam vaidmeniui - kaip tam tyčia atvykęs į Balsupius!..
Vinčis: Šiaip jau mes čia kas vasarą būnam... Čia, jei norit žinoti...
Dutė (Pertraukia Vinčį): Vinči, patylėk... (nusišypso Pranui) Tai gero jums vaidinimo, o mums žiūrėjimo.
Pranas: Dėkui, dėkui.
Vinčis (atsistoja, lėtai  apeina aplink Mikį, jį atidžiai stebi; Mikis muistosi, nutaiso mąstančio poeto pozą; apeina aplink Dutę, stebi ją; Dutė
susijuokia į delnus; Vinčis atidžiai žiūri į skaitantį tekstą Piją) Šiandien kokia diena?.. Dute?.. Pasakyk visą šios dienos datą!
Dutė (pasako šių dienų, kai vaidinama ši pjesė, datą, pvz.): 2006 –ieji, gegužės 7-ta.
Vinčis: Miki?..
Mikis: Juk girdėjai...
Vinčis: Pija?..
Pija: (pasitaiso karūną ant galvos) Nors tu mane ir keistai vadini, aš tau parūpinsiu lietuvišką kalendorių. Tėvas gavo iš prūsų pargabentą...
Vinčis: (lyg laimėjęs loterijoje) Yes!.. Taip ir žinojau... Magija...
Pija: (persižegnoja) Vincai, kas tau?..
Onutė (šaukia iš toli): Lai vaišinasi sveteliai, Pranai, kviesk juos prie skobnių! *...
Pranas: Maloniai prašom nesididžiuoti, ragauti visko, ko tik turime, prašom... (išsiveda Vinčį, Dutę ir Mikį vaišintis. Pija eina prie vaidintojų).
2006-05-28 16:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-09 15:39
Jaunuolis
Ar ne per sudėtinga?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-05 15:03
varna
Pjesės veiksmo laikas- visas spaudos draudimo laikotarpis -"knygnešių laikai".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-03 09:55
Juzė Erelickas
Norėtųsi didesnės pagarbos istorinei tikrovei. Keista, kad 1884 m. veikia keturmetis kunigas Pijus Bielskus (g. 1880 m). Ir kiti žinomi veikėjai "sutempti" į vienerius metus. Nebuvo tada ir Aušrinės (veikė 1893-1896), Artojų (įkurta 1901), Sietyno (1894 - 1895), Prievartos (1894) ir kitų draugijų. Reikėjo atsisakyti skambių pavardžių ... Taip galima pridaryti tik žalos, nes ims skaitytojas ir patikės, kad tai istorinis scenos kūrinėlis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-29 14:56
nykštukas devintas
Mes nuo to laiko, ją, kaip ten ji, vis Mikiu ir vadinam :) labai jai tiko tas vardas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-29 14:07
Žillis
Įdomus virsmas 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-28 22:06
Ogio
Vaikystės asociacija: kol neperskaičiau, užvertęs galvą į knygų lentynas, galvodavau - chuliš tie Šimoniai tokie aukšti :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-28 21:34
nastasja
ai, bendrai tai aš šitą jau skaičiau, va :) knygos pavidalu :))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-28 21:32
nastasja
kai printerį pataisys, atsispausdinsiu ir perskaitysiu, vat :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-28 18:20
ir kiti
sausas sumanymas kalbėti apie nepatrauklią istoriją
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-28 17:59
rimšė
puikus sumanymas: vaikų kelionė į praeitį. patrauklus būdas kalbėti apie 'sausą" istoriją:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą