Raštas. Iš pradžių.

Jau atsimerkit.

Atsiliko tolynų toliai,
nebesiveja šaltosios žemės,
šokančios dvasios lietaus
mus paleido.
                    Kalbėkitės.

Prirašytas raudonu rašalu
amžinasis prakeiksmų lapas
gyvastim užkalbėtas,
aukštai užskraidintas
ir užtrenktas.

Tik daugiau jokių rašmenų!
Nė minties, nė užuominos!

Parodysiu, kaip parašyti
klausiantį laišką žvilgsniu,
eilėraštį – žingsniais,
laimės nuojautą – lėtu lytėjimu,
kaip pašokti kūno pagundą.

Iš tolo, lengvom vėjo rankom,
akimis, pro žiedlapius, veidu...

Pradėkim.
Kas pirmas?