pavasariui

kiekvieną popietę
ramunėlės žiedu
jai skruostus nosį
kaklą glostai
pirštais plaukus
šukuoji
kartu ant žolės
vartotės žaisdami
gaudynių
pralaimėjęs savo
veido raudonį
bandai paslėpti
po klevo lapu
o ji moko
tave šypsotis
visas gėles
kartu į upę išmetę
džiaugiatės
nes nebežinot
ką daugiau daryti
kai žydi kaštonai