Pasirodymas Marijai Magdalenai (Pagal Jn20,9-31)

Aušrojant niekas nežinojo, šis pirmadienis- antra pradžių pradžia:
Golgotos ašarikaulius aplipo karčios drumzlės perrūgusio vyno,
ant kryžiažiedžių patalų plaiksčiausi lyg nesuteptas baldakimas,
lūšies nepastebėta buriavau į olą, kur praeivių nevadino
laukinių mirų, šalavijų aromatą skleidus drobė ar žvaigžde
nebeatvirsiantis akmuo: mane, arčiau prislinkusią, apakina
tuštymė audeklo -skaisti lyg pachisandras, veržias po oda:
tarp sielos apgamų- ryškiausiasis, ant plyno gedinčiojo lauko
nesusilieji su nakties rūkais, kai dangų perkirtusia linija
čia svilarožė smilksta apsupta dulkėtų raukšlių: raudonplaukių
drugnų sekundžių karalienės nelaboji valanda ištiko mus staiga
nepasipuošusius- lemties rodyklių auksui pervėrus nelyginę.
Sveika, penkiolikta stotele, paskutine, amžinoji- Tu klupai?
Už nugaros šnarena požeminis vėjas, tykiai ištartas „'Rabuni“-
paslaptingesnis nei meilenės keistas vardas žilstančioje pievoje-
pakalnėmis nešu jį užrakintiems: girgžtels durys, miegančius pabudins...
Mariją lydi nesulaikomas balandis, pelenų liauni stulpai.
Mes, pasiliekantys šaltajam rūsyje vieni- neliudijame, giedame!