Kaligrafinės tavo priešmirčio dainos
Ir atsiūti melsvi sakiniai
O aš noriu, kad man pareinant
Atlapoti lauktų langai
Man tavęs neišspręst paprastai.
Kai pavasaris į kalnus išeina,
Aš istoriją mūsų po žvilgsnį renku,
O tu mus vadini svetimais.
Kai ant stendų jau tvenkiasi debesys
Ir grasina vyšniom nusirpt
Aš žinau, kad manęs tau negaila
Bet, kad nerimą man taip pat atiduoti bijai.
Kaip seniau pabendraukim užuominom.