Rašyk
Eilės (73315)
Fantastika (2191)
Esė (1496)
Proza (10348)
Vaikams (2513)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







- Iš kur sužinojai, kad labiausiai mėgstu žuvies konservus? – pilna burna paklausė jis.
- Apsižvalgyk aplink – čia vien jų skardinės.
- Atleisk už tvarką. Kai atleido iš darbo, aš čia retai lankausi.
- O kur dažniausiai?
- Supranti, rankiojimas ir rūšiavimas – labai specifiškas darbas.  Svarbu jausti ribą tarp asmeninio gyvenimo ir darbo. Juk žinai, kad nevalia painioti asmeninio gyvenimo su darbu...
  Daugiau jo nebeklausiau. Sėdėjau ten apšniurkštoje virtuvėje ir lėtai lingavau pirmyn atgal. Skaudžiausia tai, kad gavęs bent kąsnelį maisto, jis visuomet atkusdavo ir atvirsdavo į tikrąjį save (kad ir kaip primityviai tai beskambėtų). Šiek tiek graudu regėti seną jūrininką, šlemščiantį žuvies konservus ir patį gyvenantį mažoje dėžutėje, toli nuo jūros ar bent ko nors panašaus į ją.
- Ar tu ištekėjai?
- Iš kur sužinojai?
- Ką tik sužinojau iš tavęs.
- Nebegalėjau ilgiau laukti. Juk jau galima aiškiai matyti.
- Papurusi tu man netgi gražesnė.
- Valgyk. Paskui eisim į miestą. Šiandien nedirbsi.
- Tau nebus gėda?
- Tu juk mano tėvas. Oficialiai. Man negalėtų būti gėda.
- „Negalėtų“ – gražus žodis, - leptelėjo jis, prieš susigrūsdamas į burną dar vieną gabalą.

                                          ***
  Dažniausiai jį vadindavau „savo nelaimėliu“ arba „bičiuliu“. „Tėvu“ – beveik niekada. Susirašinėdavom žinutėm, kurias perdavinėdavom per tetą Ireną, prekiaujančią Gariūnų turguje. Jis perduodavo man raštelį kiekvieną penktadienį.
  Šį kartą mano nelaimėlis buvo parašęs: „Atvažiuok pas mane, arba aš gausiu galą“. Padėjau jį šalia kitų panašių laiškučių. Čia pat voliojosi „Tai bent pinigų paskolink“ ir „Man atjungė elektrą, o tau vis vien?! “. Sąmoningai delsiau, norėdama pasižiūrėti, ko gi dar sulauks mano nelaimėlis bičiulis, taip pat geidžiau sužinoti, kaip smarkiai gali nusiristi žmogus. Kitaip tariant, aš tyliai ir slaptai atlikinėjau bandymą su žmogumi.
  Kai po savaitės sužinojau, kad ant šlaunies atsiradusi votis niekaip negyja, o koja jau mėlsta, susirinkau jam būtiniausius daiktus ir sukroviau viduryje kambario. Jų buvo nei daug, nei mažai – du pilni prekybcentrio maišai. Kai viskas buvo suruošta, iškeliavau iš namų, tyliai užvėrusi duris. Kelionė pas tėvą – tai nežinomybė, tai trepsėjimas ant gyvybės ir mirties slenksčio.  Kaip būdavo kaskart, stovėjau pakelėje stabdydama automobilius ir kiekvienam sustojusiam aiškindavau, kad be galo skubu pas sergančią senelę. Lyg Raudonkepurė. Vyriškiai spoksodavo į mano pilvą ir turbūt mąstydavo, kad esu prarijusi vilką.

                                            ***
  Kuomet atsibeldžiau į Vilnių, buvo jau visiška naktis. Pavėžėjęs vyriškis pasisiūlė užnešti pirkinius, bet nujausdama kažką negero, stvėriau maišus ir kaip įmanydama greičiau nužingsniavau link tėvo namų. Visas daugiabutis jau miegojo, tik pro atviras rūsio duris girdėjosi įsimylėjusių katinų dejonės. Iš tiesų, meilė degina, ypač pauodegį. Liftas neveikė. Į penktą aukštą teko kopti laiptais. Bijodama maišus palikti apačioje, tempiau juos į viršų. Nežmoniškai diegė papilvėje, bet iš nugaros į viršų stūmė užsispyrimas. Sustodavau kiekvienoje laiptų aikštelėje ir klausydamasi tylančios katinų dejonės gaudydavau orą. Lyg išpampusi žuvis, pilnu pilveliu ikrų. Įkvėpt, lėtai iškvėpt, įkvėpt. Stot ir kopt aukštyn...
  Pravėrusi tėvo namų duris, iš karto pajutau iki skausmo pažįstamą tvaiką – tėvas vėl rūkė. Marihuaną. Seni uosto bičiuliai niekada nepamiršdavo pavaišinti. Vos kvapui palietus šnerves, iš mano vidurių stemple į viršų pradėjo kopti visas pusryčių turinys. Sekundė ir aš jau klūpojau palinkusi virš unitazo. Šalto prakaito lašai nusėjo kaktą, drebėjo mėlynomis venomis išraizgytos kojos. Kartu su apvirškintu maistu pasirodė ir kraujas. Atsitiesusi žiūrėjau į savo vidurių turinį, į tą spalvų mišinį. Jau nebepykino, tik kojų nejaučiau.
- Tau irgi reikėtų nueiti pas gydytoją, dukra, - išgirdau nelaimėlio balsą.
- Nieko baisaus.
- Gerai, kad atvažiavai. Aš vienatvėje baigiu išprotėti, o ir tau ne pro šalį prasiblaškyti, ar ne?
- Ar ne.

                                            ***
- Ar galėtumėte tiksliai pasakyti, kada ir kokiu būdu atsirado ši votis?
- Seniai. Čiut nepapjovė manęs, daktare. Reikia ginti savo teritoriją, niekada nežinai, koks debilas bus iš nežinia kur atsivilkęs. O aš ginklų nemėgstu. Man kumščiais geriau...
- O kada pradėjo gangrenuoti koja?
- Kas gi dabar beatsimins, daktare. Iš pradžių buvo ne mėlyna, iš pradžių taip...
  Daugiau nebesiklausiau. Skaudžiausia tai, kad atsidūręs bent sekundei normalioje aplinkoje, tarp aukštesnę socialinę padėtį užimančių žmonių, jis visuomet atkusdavo ir atvirsdavo į tikrąjį save (kad ir kaip primityviai tai beskambėtų). Žvelgiau į savo tėvą, kuris tarp tų sterilių kabineto sienų atrodė visiškai nukriošęs ir apšepęs. Jo oda dar kvepėjo jūros druska, akyse spindėjo vandens mėlis, smilkiniuose tvinksėjo užsispyrimas ir jėga. Bet visa tai mačiau tik aš, o kitų akyse jis tebuvo nutriušęs šluotražis, dar prieš valandą praustas ir gremžtas vonioje. Stebėjau jį, sėdėdama minkštoje gydytojo kėdėje. Vos išvydęs blyškų mano veidą, liepė sėstis, lėtai kvėpuoti, įbruko stiklinę vandens. Visi vyrai sukvailėja, išvydę nėščiąją. Jų akys išsiplečia, kaktas išberia prakaito lašai, rankos geidžia pačiupinėti - lyg būtų pagavę didelę žuvį.
  Dar kartą paspaudinėjęs tėvo koją, daktarėlis mostelėjo man galva durų link. Vos tik durys kepštelėjo mano plačią sėdynę, daktarėlio smilkiniai nusviro žemyn, akys pasidarė gilios lyg du ežerai.
- Ar galėčiau pakalbėti su kuo nors kitu iš jūsų tėvo artimųjų?
- O kodėl aš netinku?
- Jūsų tokia būklė, - tarstelėjo daktarėlis, ir jo dešinioji ausis nežymiai susilietė su petimi.
- Nėra kitų.
- Na, tuomet pasistengsiu pasakyti kuo švelniau, tik jūs nesijaudinkite labai. Mes turime labai patyrusių medikų. Jūsų tėveliui teks nupjauti kojelę (būtent taip ir pasakė).
- Visą?
- Beveik.
  Tėvelis, nupjauta kojele. Nė pati nepajutau, kaip atsidūriau ant grindų. Lauk iš manęs pradėjo judėti bruzdėti ikreliai – greitai ir skausmingai draskydami visus vidurius. Regėjau savo nelaimėlį, sėdintį gydytojo kabinete numautomis kelnėmis, ir netrukus tapsiantį tikru jūrininku su medine kojele, jaučiau, kaip auksinės žuvelės ikreliai nekantrauja išvysti saulės šviesą, nors jų akelės ir bus amžiams užmerktos.
2006-05-12 13:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 21 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-09-29 21:56
Svoloč
Gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-14 08:47
moletiskis
satrijos ragana
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-02 15:35
Oilia
turi talenta:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-19 19:29
kris nėr
"akys pasidarė gilios lyg du ežerai"
čia banaloka pasirodė, bet šiaip - puikus darbas, labai puikus,
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-18 17:57
59 Kilogramai
stubinanti ironija - jūrininkas medine koja apšepusiame bute
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-18 01:04
Rynė
Nėra kabliukų?! Visas tekstas kabliuoja. V-i-s-a-s! Ir idėja ir pateikimas labai labai vykę.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-13 01:10
kaip prasminga
Tie dialogai... -)

Mano galva, viso šito marinistinio kūrinio laikas yra pernelyg platus. Mano galva.-)

anyway

visa kita pliusai, you know -)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-12 20:29
plast_
pabaiga - liux.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-12 18:19
ir kiti
skaitant du pirmus 2/3 teksto neužkabino. o tai jau per daug. nėra kabliukų, pievu. nėra. galas yra galas. turi smogti. rašai puikiai. bet idėjinis frontas arba tematikos pasirinkimas pšššš.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-12 16:33
Si bilė Sibire
Vėl Pievųgėlė - džiaugiuosi.

Į mėgstamiausius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-05-12 15:35
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
man struktūriškai truputuxą nepatinka šis tekstas. ir faktūra vietomis nelabai. bet pabaiga nuo daktarėlio išėjimo į koridorių su dukra labai nebloga. tas „tėvelis ant medinės kojelės“ veža ir išveža.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą