Raupsuotasis

Plaunant jo pūvantį kūną
girdėjau kaip tyliai klejoja garsai
sakė turėjęs žmoną Mari
jos akys – jūros spalvos 
dar, sakė, turėjo du sūnus
seniai jų nematė, nes buvo išvytas
skambėjo varpas tą naktį
„išeik  raupsuotasis
din dan“
kartojo, kad meldžia kasdien pabaigos
tvinkčiojant noru sudegint
kūną opėtą – bastiliją sielos,
kad dūmais galėtų dangų pasiekt
ir vandeniu švęstu žaizdas apsiplauti
taip ir nutilo skambant ryto varpams
„išėjo raupsuotasis
din dan“
palaidojau jį šalia mūsų sūnų
be mišių, be švęsto vandens
sapnavau ilgus metus to ligonio maldas,
nes kitaip negalėjau.
Buvau  jo Mari.