iš prisiminimų ('mano mirtis matuojama metrais')

skiriu V. S.
                    Tebūnie palaiminti bepročiai


šiandien truputį patylėkim
dviem metrais tvirtos virvės
kišenėje blykstėm akių
slepiantis po juodais rėmais
kai metalinėm patefono
adatėlėm raižomas sąmonės
minkštumas regint sliekus
šaligatviuose išvirtusiais pilvais

suvaidinkim siurrealizmą
aš būsiu tavo autorius
ir vaidensiuos dievuliukais
knygų puslapiuose nuogom
raidėm mikčiosiu g a g e n i m u

mūsų moterys kaip nepešiotos
žąsys laibų kojų klišėm
kableliais kableliais po
žibintais švitina akelėm
apsamanoję senių stuburų
linkimai slepiu savo
vienišėjimą po jais ir
valkatauju eilėraščiais
tylėjimu kalbinu tave naktim
sūpuodama vaikelius
baltų rankų pynėm

nulenkim neglostytas
galvas, brolau, ir pasimelskim
dieviškosioms Veneros krūtims
iš sąstingio ir kimaus žuvėdrų
klyksmo ištrupėjusiais akmenimis
skilimu juodvarniai sugrįžo
nužiūrėtais daiktų kontūrais
išgraužtais plyšiais grindyse
jų šešėliai

žmonės čia niekada neužsuka
tik purvinus batus prie durų
palikdami nusispjauna
nebėra žodžių
ženklais vaitojimu brailiu
ant sienų lietų mūsų
akmenims prišauksiu
neglostyk - aš dygliais apaugus

išeidamas, brolau, užkalki
langines

- upės jau teka
ir teka