Miražai

Paklydęs klajūnas vėl rąžos
Saulės kvadratas nukritęs
Kosmoso baltas miražas –
Išaušęs pavasario rytas

Padangės melsvasis drabužis
Troškulio širdį pripildo
Niekas nemiršta, nulūžo
Į tolį sunarstytas tiltas

Ir sėklos senai sužaliavo
Dėželės išmėtytos guli
Į laiko tirštėjančią lavą
Nubrido, išnyko motulė

Ir bokštas kaip antkapio ženklas
Blizga, nusitrina, tyli
Jau kraitis dienų išgabentas
Į amžiną sutemų gylį

Tas paukštis su apvalia galva
Kukuoja man metų daugybę
Miražais pražydusios kalvos
Vis tolsta ir toldamos žiba...