Baltas smėlis- ne vėliava

Smėliu apneštų miestų
pakraščiuose stirkso
lašančios vėliavos,
odiniuose kapšeliuose
žvanga juodos monetos
ir audros debesim
suplaktos būtys
žmonių iš molinių trobų
stojas į įdiržusią vagą. 
Raudonai gėlėtoje žemėje
iš suplakto molio iškyla
avių kaimenės, botagai ir
rykštės, pakinktai šuoliuojančio
eržilo, šamaniški dūmai
į gęstantį dangų
ir būdos dėmėtų šunų.
Tvankiom vasaros naktigonėm
liejasi žarstomo aukso
garsai į nekrikštytą lopšį,
galūnėm pavargusių moterų supamą,
jų blakstienų giraitėse
veisiasi ašaros.
Smėlynų kariai
prieš kardinolus,
patekantys sūnūs
prieš nusileidžiančias motinas
kariauja ir žarsto kaip auksą
po sudžiūvusį smėlį
gyvybės lašus-
taip auga ir plečias,
didėja į tamsą muzikuojanti šūviais
Karių Dykuma,
supilta iš Apvaizdos apakintų
josios sūnų.
Baltas smėlis- ne vėliava.