Užupio žingsniuos

Gaivios senamiesčio gatvės pilnos tavęs. Tavo nugara. Tavo eisena. Ir tavo veidas visur.  Tu už krautuvės kampo, už senos kirpyklos durų, tavo skvernas nevalytoje vitrinoje, kojos - ant lauko kavinės suolo, šypsena – prie pravažiuojančio automobilio vairo.
Saulė kaitri, ji strazdanom gula ant airiško Užupio grindinio. Įsivaizduoju tavo svylančias pėdas ir strazdanas, tipenančias kojų pirštais. Bėgančias vis aukštyn ir kikenančias tartum mažos mergaitės, ką tik įžnybusios berniukui, „nubalnotais“ keliukais.
Tavo akyse visada matydavau savo strazdanas – tokios jos būdavo didelės. Tavo akys, aišku, o ne drovios saulės pėdutės.

Undinė akmeninėje skardžio arkoje jau nežymiai šypsosi. Ji jau nebegalvoja apie savižudybę Vilnelėje ir beprasmišką žiemos tuštybę. Man rodos, ji šypso angelui su trimitu. Tikrai, ji pastebimai žvalesnė! Bet vis vien tol neisiu kitapus jos gerti alaus, kol nenusvirs tankios gluosnių blakstienos virš mano galvos, virš grubiai nuobliuotų stalų, kol nepaslėps mano susivijusių minčių savo šešėlyje.
Aš netikiu medžiais. Kaip ir vyrais. Bet pirmaisiais žaviuosi, o be antrųjų negaliu. Sako, uosiai – rimti, ąžuolai - galvoti, klevai – nostalgiški, o liepos – svaigios, bet taip pat kad visi jie - nebylūs. Norėčiau, kad tai būtų tiesa ir jie mokyt manęs negalėtų ir moralizuoti savo ”visa žinančiais“ žvilgsniais. Žinoma, kartais aš apsimetu, kad jų negirdžiu arba net nepažįstu. Ir dažnai man tai pavyksta. Medžiai patiklūs. Kaip ir vyrai. Bet aš be jų negaliu, o gal jais žaviuosi?
Todėl  ir dabar užriečiu nosį ir nusisuku nuo Fausto. Nagi, beržo nugyvenusio jau pusamžį. Taip, medžiai krikštijami žmonių vardais, kaip ir mes – jų. Faustas sako, kad jis taip keršija.
„Oj oj“ – juokiuosi iš savo „keršto angelo“
Taigi nesiklausau jo girgždančių prašymų tave pamiršti ir rodyti dantis nepataisomam pasauliui.
Juk aš turiu tave savo kišenėje – tavo delną savo rankoje; turiu tave šalia širdies – tavo kvapą ant savo drabužių; savo ausyse girdžiu savo šypsojimą. Esu ant kaklo tave pasikabinusi – kažkada užkliuvo žvilgsnis ir pasiliko. Turiu tave ir savo galvoje. Visus tavo žodžius ten saugau.
Labai smagu tave taip turėti. Kitaip tikriausiai ir nenorėčiau.

O aš pagalvoju, kad visada vaikščiosiu užsieniečių juostuose, jų nufilmuotuose gyvenimuose. Amžinai susimąsčiusi, amžinai besišypsanti arba amžinai susiraukusi. Išlysiu prie Katedros, pasivaidensiu ant Pilies gatvės kampo ar dar velniaižin kokioj svetimšaliam patikusioj vietoj. O išties taip norėčiau keliauti po tavo pasaulį. Klaidžioti tavo atsiminimuose ir planuose, šokinėti iš minties į mintį.
Ar sakiau, kad netikiu medžiais?