Šešios širdys

Siena mane paleido.
Padaviau ranką Draugui. Atitraukęs nuo veido atkišo šlapią delną. Nuo ašarų. O gal nuo prakaito.
- Manęs jau laukia, - pasakiau. - Lieki?
- Linkėjimai žmonai. - Jis dar tvirčiau prigludo prie sienos.
- Ji nepažįsta tavęs.
- Mano žmonai.
Ir aš nuėjau ten, kur laukė.

Koks keistas automobilis? Kai išėjau link sienos, tokių nebuvo. Kiek metų buvau prapuolęs? Kiek... Nesvarbu. Visų pasiilgau. Ir Mergaitės.
Patraukiau dureles. Visi buvo viduje. Septynios vietos, viena laisva. Tėvas už vairo, šalia dėdė. Gale motina, brolis ir Draugienė.
- Linkėjimai nuo... - pradėjau.
Ji šyptelėjo. Kadaise vos nepasirinkau jos. Bet dabar... Draugienės veidas susiraukšlėjo, apsinešė metų purvu. Ir šypsena tik dar labiau ją sendino.
O žmona. Mano antrasis variantas. Sėdėjo viduryje, ant kelių laikė mūsų dukrytę. Žmona. Išpampęs, buvęs grakštus jos kūnas nerangiai lingavo ant sėdynės. Papurtę skruostai riebiai blizgėjo. Ar tai buvo ta pati mergina, kurią vaikydavausi mišku apsvaigęs nuo laimės? Dabar įstrigtų tarp medžių. Prisėdau šalia.
- Back to the bag! - prisiverčiau džiugiai sušukti.
Jie nemokėjo angliškai. Ir mano ironiškas nusivylimas liko nesuprastas.

Mes pajudėjome. Patenkinta krykštavo Mergaitė. Tik dabar pastebėjau, jog tėvas apgirtęs. Vairavo netolygiai, tarsi nejausdamas automobilio gabaritų. Vos neišlėkė prieš artėjantį autobusą.
- Dešiniau, dešiniau! - šūktelėjau ir tuo pačiu stebėjausi visų rimtimi.
Tėvas užsuko vairą dešinėn. Metėmės į kelkraštį ir sustojome. Jis paleido vairą ir kaltai nusišypsojo.
- Leisk dėdei, - tyliai paprašiau.
Jie pasikeitė vietomis. Automobilis užtikrintai metėsi į priekį. Dėdė vis didino greitį. Jis prisimerkė. Dar labiau prisimerkė. Supratau, kad vairo nebevaldo. Automobilis išvažiavo į priešingą juostą ir numušęs apsauginę tvorelę šoko nuo šlaito.
- Viskas, - tarė tėvas.
Ir aš iššokau.
Kurį laiką gulėjau. Supratęs, galįs judinti galūnes, palengva atsistojau. Pamačiau tėvą, šlaitu besiropščiantį manęs link. Jis šlubčiojo, nuo dešinio skruosto lašėjo kraujas.
- Jie mirė, - suvebleno.
- Norėjau... norėjau griebti Mergaitę. - Žvelgiau žemyn į sumaitotą automobilį, o ašaros tvinkčiojo. - Bet iššokau.
Sunkiu žingsniu patraukėme pakele.

Miestas pasikeitė. Tiek daug nematytų vietų. Ėjome moderniais akcentais apsunkusio senamiesčio gatvele. Metalinės konstrukcijos, neoninės instaliacijos. Galvoje tebetvinkčiojo.
- Gyvensime dviese, bus pigiau, - man išsprūdo absurdiška paguoda.
Maniau, tėvas pasmerks mane, aprėks.
- Reikės gerti, - liūdnai žvilgtelėjo. - Daug gerti. Daug.
Ant kampo priėjome kavinę „Dapeshe Mode“.
- Kodėl raidė pakeista? - nustebau.
- Autorinės teisės, - sumurmėjo tėvas. - Pažįstu čia barmeną.
Jis užsuko gerti. Likau gatvėje. Kelios mergaitės žaidė kortomis ant pievelės netoliese. Prisėdau prie jų. Įsitraukiau į žaidimą, pasinėriau į spalvotas kortų peripetijas. Buvo gera, aš apsvaigau... Ir tuomet atsiminiau tėvą. Turbūt galutinai nusigėrė. Bet tėvas sėdėjo mėlyname „pirmuke“ šalia barmeno. Nusistebėjau, kad išliko tokių senienų. „Pirmukas“ rovėsi iš vietos.
- Palauk! - rėkiau pavymui.
- Lotynų Amerika! - nugirdau tolstantį tėvo balsą.
Jie dingo judrioje gatvėje. Pavargęs nuo bėgimo alsavau. Tėvas išsilaisvino.

Grįžau prie „Dapeshe Mode“. Mergaitės kažkur išsilakstė. Viena korta liko gulėti ant žolės. Numesta lyg ženklas man. Pakėliau ją. Širdžių šešetas.  Ką tai galėtų reikšti?
- Ką? - garsiai ištariau.
- Nieko. - Tai buvo moteris, kurią kadaise pažinojau. - Nieko nereiškia.
Net nenustebau, ją išvydęs. Man švietė vienodai.
- Ar neišduosi savęs, jei leisi prisiglausti?
Seniau būčiau sutrikęs, bet dabartės švietė vienodai. Ir ji prigludo.
- Tu kaip plyta, - sušnabždėjo.
- Plyta kaip aš, - apkabinau ją per liemenį.
Prisiminiau triuką, išmoktą prie sienos. Švelniai suėmiau širdžių šešetą dviem pirštais ir paleidau pavėjui. Korta sukosi ratais, kildama aukštyn. Sukosi ir kilo.
Kas žino, kur nusileis? Gal Lotynų Amerikoje.