Kai mūza ateina

Nesibeldus tyliai
pro rakto skylutę
įslinko verkianti mūza
paprašė nupiešt jos portretą
nes pavargo
veidrody šaržą matyt
taip, jos pagailo – pakėlus teptuką
pradėjau austi spalvas ir mąsčiau
o gal ją įamžins poetai,
jie turi gilų
išsigimstantį mąstymą
žodžiuos simbolius mato
skaistykloj išganymą
ar Dievą minioj,
kai nebenori rimuoti, bet tenka
sueiliuoti kaltes ar ydas
pradedant frazėm
ir užbaigiant posmais,
kai užrašyti jausmai
akį pasiekia
pavirtę prasmingom upėtom oazėm,
kur įbrenda gerti
išrankūs kritikos liūtai
mąstyt apie lietų
kurlink jis  lyja –
į  žemę ar dangų
pasimesti tarp prasmių
beprasmybių
perbanalintų spalvotų etiudų,
kurie kabo versaliuos
ir stebina žmones
ariančius rutininę dirvą.
Gal dėlto išdrįsau parodyt duris
verkiančiai mūzai.
Sakė sugrįš dar.
Kai juoksis.