Įtampa (Juka)

Prieš savaitę, brėkštant rytui, jie stovėjo ant kelio kartu su Liūčiu. „Sepultura“ įrašas, skambantis iš ausinių - po vieną kiekvienam -  juos jungiantis laidas, neleidžiantis nutolti vienam nuo kito toliau kaip per 53 centimetrus ir 5 milimetrus, ištiesta ranka su pakeltu nykščiu... „Pagal komandą“ pasirodė šviesos. Reikšmė - „važiuoju tiesiai“, arba kita reikšmė - „man viskas gerai“. O gal „tiesiog gerai“.
„Eglišakių skonio kramtoma guma. Kodėl jos niekas neišrado? “ - šmėstelėjo Kostui.

- Kastuvėli, vakar nunešiau juostelę -  padaryti nuotraukas iš mano mamkos sodų tūso, -nutraukė Kosto mintis Liūtis. – Sakė, padarys rytoj.
Liūtis visada tampėsi su savimi seną „Smena“ fotoaparatą. Taip jis protestavo prieš visus apėmusią (kaip sakydavo Liūtis) „Euroisteriją“. Ta „Euroisterija“ buvo gerokai įgrįsusi ir pačiam Kastuvėliui. Pavyzdžiui, savo šunį kaimynai Kastuvėlio močiutės kaime sugebėjo pavadinti Euru, kiti kaimynai pavadino katiną Sapardu. Tačiau tai buvo tik naujos mados pradžia. Todėl dabar visas kaimas buvo pilnas „eurų“, „sapardų“, „briuselių“, o vaistininko kieme vaikščiojo kalakutas Prodis. Tačiau visus aplenkė viena nukvakusi Salantų bobutė, pavadinusi savo karvę Konvencija.
Kaune turėjo būti viskas buvo kitaip, bet iš esmės visiškai taip pat - tik mastai skyrėsi. Kirpyklėlė Savanoriuose, kurios dydis buvo ne didesnis už sandėliuko, net ir ta patapo „Eurokirpykla“. Matyt, sekdama „eurovaistinių“ ir panašių įstaigų pėdomis.
- Tai reiškia, nuotraukas, brangusis drauge, padarys šiandien - juk jau po pusiaunakčio, -žiovaudamas - kad net ištryško ašaros - mestelėjo Kastuvėlis.
Liūtis buvo pilnas fix idėjų. Fotoaparatas „Smena“ buvo tik viena iš jų. Neseniai jis pradėjo nešioti tokį apvalų žiedelį ant krūtinės, kuris naudojamas raktams pakabinti. Draugams jis sakydavo:
- Suprantate, tas žiedelis reiškia, kad esu „apvalus idiotas“. O, matote, čia -nesueina, - Liūtis parodydavo vietelę, per kurią turėdavo mautis raktai. - Vadinasi, ir man „biški nesueina“... - ir kikendamas papurtydavo ilgus šviesius plaukus. Tuo metu matydavosi tik kumpa nemaža nosis, kiek išlindusi pro plaukus. Atrodė kiek gunktelėjęs, nes buvo aukštas, neturėjo kur dėti rankų ir, eidamas mieste, susikišdavo jas į kišenes. O jei atsitikdavo taip, kad jos nebūdavo kišenėse, tai eidamas plevėsuodavo jomis lyg japoniško chalato rankogaliais. Sveikindamasis jis spausdavo nestipriai, lyg bijodamas sulaužyti savo ranką, o ilgi tarsi pianisto pirštai, kurie puikiai tiko groti gitara, matyt, visiškai netiko visiems kitiems darbams. Tačiau jis vienintelis pasakydavo Kastuvėliui, ką jis galvoja apie jį. Visi kiti draugai neapsisunkindavo aplinkinių portretų tyrinėjimais, o Liūtis tyrinėjo juos nuo ryto iki vakaro. Todėl, kai jis pasakydavo, Kastuvėlis tikėdavo juo.
Kai būdavai vienas su juo, Liūtis mokėdavo būti rimtas ir diskutuoti iki pažaliavimo. Tačiau didelėje kompanijoje jis užsidėdavo sąvotišką besijuokiančio ir ciniško žmogaus kaukę, kuri jo nuomone, matyt, reiškė „idiotą“. Kastuvėlis žinojo, kad tai netikra, kaip ir Liūtis žinojo, kad Kastuvėlis nėra nei toks protingas, nei toks ramus, koks dedasi, kai lieka vienas su juo.
Po truputį spindo rytas. Vėjukas gūsiais palįsdavo po drabužiais, kiek sušiurpindamas odą. Tai šaltas gūsis, tai šiltas - lyg jūroje plaukiant. Kelias dingo ūkanotoje prietemoje, iš kurios pasirodydavo dvi švieselės, kurios virsdavo į švilpiantį, riaumojantį ir šnypščiantį kelių tonų sunkumo metalo karstą, pilną skersti vežamų galvijų arba jau išdarinėtų viščiukų.
Liūtis, visą laiką stovėjęs ant kelio kietai sučiauptomis siauromis lūpomis ir besidairęs atvažiuojančių mašinų, po, jo nuomone, nepavykusio pokalbio pasiėmė iš Kastuvėlio ausies antrą ausinę, įsikišo sau į ausį ir, ištiesęs ranką, įsistebeilijo sau po kojomis...
Praūžė fūra.
Jie po truputį blaivėsi. Buvo trečia valanda - švito.
Jei esi kiek pavargęs ir kiek išgėręs žmogus, patenki į tokią būseną, kai mąstymas sulėtėja ir norisi tiesiog versti liežuvį, išberiant girtumą ant pravažiuojančių mašinų, rytinio šaltuko ir kelio, kuriam tu, eidamas „valandėlei arbatos išgerti“, visiškai nebuvai pasirenges.
O begeriant trečią puoduką romu atskiestos arbatos, kalba užėjo apie kiaules ir apie Juką. Ir galiausiai gavosi taip, kad čia buvo kiaulių kaltė, jog šiuo metu jie abu pavargę stypsojo ant kelio.
- Liūti, ar žinai, kad girtumas - paskutinė blaivumo stadija? - Liūtis toliau klausėsi Arise‘o, kartais žvilgtelėdamas tolyn į kelią ir, susikišęs rankas į kišenes, bandė kojomis išmušti keletą stambesnių akmenų įžvarbusiame, drėgname žvyre. - Todėl žmogus, kuris mano, kad mes - pijokai - esam antresni už pirmus, klysta. Tai jis yra tiesiog išsiblaivęs girtuoklis, o mes esame tikresni ir ta prasme garbingesni, nes atrodome tokie, kokie iš tiesų esame.
Liūtis kinktelėjo galvą, lyg sutikdamas.
Praužė dar viena fūra. Kastuvėlis užvertė galvą, įkvėpė oro ir iš visų plaučių suriko visą sakinį, neišverčiamų žodžių. Laikas, oras, nuovargis - viskas liejosi į dangų. Bet, kadangi buvo debesuota, visa tai atsimušė į debesis ir greičiausiai liko ten iki pirmo lietaus.
- Liūti, na neprarysi tu tos JUKOS.
Liūčio tai nepažadino.
Reikėjo kažką daryti, rytas jau baigė juos suvalgyti. Kastuvėlis paėmė akmenį ir mestelėjo jį rankoje. Liūtis vis daužė kojų galais smėlį.
Kastuvėlis priglaudė akmenį prie šono taip, kad Liūtis nematytų. Pasirodė dvi švieselės, kurios per rytmetinį retą rūką po truputį didėjo, nešdamos savy kažką, kas tuo metu, įsijungęs radijo stotį, kratė cigaretės peleną pro truputį viršuje atvertą langą. Išmetęs dar rūkstančią nuorūką, su paskutiniais Butkutės dainos akordais - „Šiandien tavo gyymyyymmo dienaaaą“, nuleido ranką, užsuko langą iki viršaus, pakėlė ranką, kad persuktų kitą radijo stotį, nes kita daina, jo giliu įsitikinimu, visai nebuvo „hitas“, bet taip ir liko sustingęs, pamatęs, kaip tiesiai į jį skrenda kažkoks tamsus mažas gabalas. „šŠdas“, - dar spėjo pagalvoti.
Langas suskilo į daug mažyčių gabalėlių, o stabdžių cypimas, atrodė, buvo žyrančių per visą stabdymo ilgį stiklų, stikliukų ir baltų mažų dalelyčių, panašių į vasaros krušą, kritimo fonas.
- Ką, sustojai galu gale, Pyd....?! - prieš leisdamasis bėgti dar suriko Kastuvėlis.
Skuodė abu per laukus, stengdamiesi taikyti kojas ant vagos viršaus. Liūtis šnopavo šalia. Apie kojas braižėsi, vėlėsi ir stabdė bėgimą dar žali kviečiai.
Vairuotojas puolė iš paskos. Jis galų gale rado kaltą dėl sustorėjusios žmonos ir jo mažosios mergaitės, kuri jau trankėsi naktimis pas kažkokį Artūrką su subraižytu snukiu ir skusta galva, kuris, lyg beveislis šuo tokių pačių beveislių šunų kompanijoje, trainiodavosi prie prekybos centro.
O jis net negalėdavo išperti jai kailio, mat šiek tiek prisibijojo, kad išėjęs nusipirkti obuolių, kuriam laikui gali prarasti darbingumą.
Draugai šuoliavo per dirvonus link miškelio ir, jausdami tvinkčiojimą smegenyse, laikas nuo laiko išgirsdavo urzgimą, kuris veržėsi kartu su šnopavimu per besivejančio vairuotojo nosį ir burną. Todėl žodžių nuotrupas, kurias buvo galima išgirsti, sunkiai suprastų net šalia stovintis žmogus, tuo labiau žmogus, atsidūręs tokioje padėtyje, kokioje buvo draugai.
- Šlykš...  totorrrr...., aš j.. au, au, au, - sulojo užsikosėjęs vairuotojas, jausdamas, kad tuoj kaip kūdikis atpils „Lytagroj“ sukramsnotą karbonadą. - Aš bl...

Alkoholį kaip ranka nuėmė. Bėgant grįžtelėdamas, Kastuvėlis matė ant dviejų neaukštų ir storų stulpelių strypčiojantį maišą, su virš galvos iškeltu deglu - „Sportsmenas... “. Tiesa, deglas bet kurią akimirką galėjo pavirsti į laužtuvėlį dėžėms atidarinėti. Vaizdas iš šono turėjo būti komiškas. Rimtumas visada komiškas.
Ausyse Kastuvėliui ėmė skambėti valsas. Dusulys, kuris pradžioje bėgimo stiprėjo po truputį, dingo. Lyg sulėtintame vaizde Kastuvėlis matė juos visus iš šono. Jie su Liūčiu iš lėto strykčiojo vienas paskui kitą, laikydami rankose kiek pakeltas kuprines. Liūtis susiėmęs už pilvo, kur buvo įsikišęs plejerį, išrodė lyg geležinis medkirtys iš senų rusiškų filmukų- toks negrabiai susikaupęs, plonas ir įsitempęs. Paskui juos bilsnojo sportininkas, nešantis olimpinę ugnį.
Bėgdamas, galvoje vis skambant valso ritmui, Kastuvėlis šiepėsi nežinia nuo ko- įtampos, vėjo ar todėl, kad valsas buvo ne į temą.
- Ai, dėdule, nemuškit, - rėkia jaunas futbolo fanas, pagautas uolaus policininko. To policininko siela prieš tris kartas buvo Žalgirio mūšyje dalyvavusio ruso iš Smolensko reinkarnacija. Ir nuo tada jis gali reinkarnuotis tik Lietuvoje- už bausmę. Išvažiuosi iš Lietuvos, reinkarnacija nesiskaito. Reiks viską pradėti iš pradžių.
Bet dėdulė fano neklauso, o duoda iš visų jėgų už sugriautą gyvenimą ir Žalgirio mūšį. Iš to darbo tik antrankiai praverčia - žmonai.
„Čempionas“ sustojo, atsilošė tiek, kad atrodė tuoj kris aukšelninkas, ir gerai įsižiūrėjęs paleido į draugus pavymui „fakelą“- laužtuvėlį. Po to atsikrenštė, nusispjovė ir padėjęs delnus ant kelių ėmė lekuoti.
Lenkija. Naktis prieš tris dienas. Užrasoję „Volvo“ fūros langai, pleiskanos moterišku laku atsiduodančiuose plaukuose - „užsimerk, nerėk, zajab.....  karšta“
Vairuotojas atsitiesė, lėtai nuėjo prie laužtuvėlio, pakėlė jį ir pasuko atgal.
Kastuvėlio kakle iš nugaros atsirado rausva pailga dėmė, kuri stiebėsi aukštyn ir baigėsi raudonu nedideliu besiskleidžiančiu žiedeliu šiek tiek aukščiau pakaušyje. Sustojęs jis jautė, kad galva truputį drėgna, bet skausmo nejuto. Tik kaklą niežėjo nuo golfo, kuris sudrėkęs ima nepadoriai šiukščiai trintį kaklą ir ausų spenelius.
„Še tau ir Juka“, - pagalvojo.
Liūtis, iš po megztinio ištraukęs plejerį, įmetė į kuprinę. Po to, dusdamas, išsišiepęs ir raudonas nuo isteriško juoko, atsisėdo ant samanų atsikvėpti:
- Taigi būtų kaulus sulaužęs. Tu ką, visai..?

Zervynai jų laukė. Laukė kraujiniai vėdarai ir juka. Ir kiaulė, kurią jie skers kartu. Tas, kam iškris herbas, laikys surištą, o kitas - įbruks peilį po kaklu į virpančius, kriokiančius ir išduotus lašinius. Taip jie susilažino. Liūtis bus tas antras. O po to teta išvirs Jukos. Šviežios.
Liūtis išeis naktį nepranešęs ir nebepasirodys.