supranti, kartais zmones nesigilina ka sneka. nei su kuo sneka. rodos permatai ta ji kiaurai, taciau nepuoli analizuoti , nei gincyti miglotu tiesu, lyg tai viskas taip ir turetu buti.
priimi atejusį kaip filma ar koki toki reginį.
gal tada ir buna nenuosirdumas.
bet man nuosirdumas,- kai jauciuosi gerai su tuom kas salia ta akimirka visai netycia.
tam nereikia daug protingu pokalbiu nei panasiu dalyku. dabar, sia akimirka jus kartu kvepuojat, esat, -to uztenka...
tai tikrai nereiskia abejingumo.
verciau atvirksciai- begalę švelnumo, kuris tačiau nepančioja.
neįpareigoja.
bet yra (daugiau nei įsivaizduotum) nuoširdus.

koks tai paradoxas kai negali pasakyti zmogui ka galvoji is tikruju apie ji, nes be visų kitų aplinkybių , įtari jį esant manipuliatorium ir kitokiu panašaus plauko pižonu, privalai saugoti savo kailį ir  daryti gudrius manevrus bei t.t.
niekada nepatikeciau kad toks padaras galėtų sakyti "pažįstu"- mano adresu.

pusė bėdos tame, kad aš galvoju apie žmones geriau nei jie yra.
(išvada- mano labai skurdi vaizduotė :)) )