Kažkas idiliško

Slepiasi vakaras mudviejų rankų raizgalynėje,
nusinešime jį į sutemas prie dūstančių nuodėgulių,
skaičiuosime, kiek šonkaulių mums dar liko suadyti
į žvaigždėtą padangės koralą dreifuojantį.

Į naktigonę dunksi Grįžulą tempiantys juodbėriai,
susipynę lyg žąslai mudu kinkome tamsą,
ir uodai piruetais prisagsto kūnuosna nuodėmių,
dėl kurių ir dievai meteoritais apanka.

O mes rinksim žaltvyksles basomis įsiręžę į naktį,
nuogo mėnesio nugara brisim blakstienomis,
neužpustomų pėdsakų brydė ir prakaito rasos
liks paklydusiems ir susitikusiems vienąkart.