Neįmanoma pamiršti aukso, tuščių svajonių ir visiškos tylos

Svajonės, pasislėpusios po priedanga,
Naktis vagonuose ir toks nuliūdęs garsas,
Išnarstytas po kaulą auksas ir pro langą
Vis krenta jausmas, primenantis narsą.

Savižudis, tyla ir keliskart po šūvį -
Brangus ir nekartojamas manevras,
Apyrankę iš kritusių žiedų vėl mūvi
Akimirkų duobėm pavirtęs nervas.

Suspardytas lietus, veidai ir milijonai
Tokių pačių sukepusių sparnų,
Lėktuvas, vėl svajonė, tamsūs šonai -
Iš ten nebesimatančių namų.