Nekenčiu

  Nekenčiu…aš nekenčiu – rėkia drebantis balsas galvoje. Nekenčiu šito sadistiško pasaulio. Nekenčiu jo žvėriškos kankinimo aistros ir šizofreniško mėgavimosi žmogaus kančiomis. Nekenčiu! Na tai kas, kad jo pievose žydi gėlės, o medžiuose čiulba paukščiai, na tai kas, kad jo švelnus vėjelis glosto veidą, o saulės spinduliai bučiuoja skruostus, na tai kas, kad jo dangus žvaigždėtas, o žvaigždžių jūroj plauko baltas mėnulis… na tai kas! Aš vis tiek nekenčiu pasaulio… nekenčiu! Aš nekenčiu jo uraganinio vėjo, plešiančio skalpą, nepakeliamai karštos saulės, kurios deginantys spinduliai lyg ežero dėlės prisisiurbia prie dūstančios odos ir čiulpia senkantį gyvybės šaltinį. Nekenčiu liūties ir jos naktinių isterijos priepuolių, per kuriuos ji lyg išprotėjusi furija skaldo skylėtą dangų ir svaidosi gąsdinančiom elektrinėm gyvatėm. Nekenčiu šlykščių pasaulio gamtos išsigimėlių : milžiniškų plaukuotų vorų, ilgų ir gličių besiraičiojančių kirmėlių, gleivėtų ir raupsuotų rupūžių, šeriuotų bimbalų, birbiančių lyg sugedęs stomatologo grąžtas.Aš nekenčiu pasaulio sraunios laiko upės, išvagojančios veidą tankiais labirintais ir išgraužiančios sodrią plaukų spalvą iki akinančio baltumo. Nekenčiu gležno žmogaus kūno, susidėvinčio per keliasdešimt metų, nekenčiu mirties alsavimo… nekenčiu žiauraus pasaulio, nekenčiu!