Keismas

Kaskart sugrįžus į miestą, kuriame augau, prisimenu savotišką ritualą – einu į centrinę gatvę pasižvalgyt, kaip žmonės ant svieto begyvena. Bet paskutiniuosius kartus besižvalgant po apkasais virtusį, liaudiškai bulvaru vadinamą Gariūnų prekystalį, vis apninka toks subtilus, racionaliai nesuvokiamas, kultūrinis badas – tiesiog imk ir pasikark, jei nerasi kokios bent menkiausia kultūra dvokiančios skylės. Taigi, tokiu būdu konstatuoju sau vidinį poreikį (gal prakeiktas B. F. Skinner‘is ir nebuvo toks idiotas, kaip maniau anksčiau) ir visa savo esybe einu link Dramos teatro, kurio afišos, velniai žino kodėl, man dažniausiai asocijuojasi su tokios beviltiškos būsenos sprendimu. Bet ir čia vyno ekstazėj pasimetusiam teatro dievui Dionisui visiškai nusispjaut į mano tuščiaviduriu dvasingumu smirdinčius poreikius – afišų potekstėj ryškiai baltom raidėm  išrėkta: „ateinančią savaitę teatras švęs kažkokio provincijos aktorėlio penkiasdešimtmetį, tad dinkit iš čia, kol išsiblaivysim“. Susivokus, kad iš manęs ir mano aukštesniųjų tikslų tyčiojamasi, belieka prakeikt visais šventaisiais gimtojo teatro sienas ir eit užsirūkyt. Beje, dar prieš paskutinįjį keturaukštį rusišką keiksmą iš atminties savartyno išlindo paskutiniojo apsilankymo šitam mieste nuotrupos – tada žiauriai norėjos su senais draugais prisigert vyno sovietinės valgyklėlės tipo kabake, esančiam po teatro pastatu, greta šios visuomeninės įstaigos tualetų, bet ir tuomet teatro ekstazėj paskendusiam vyno dievui Dionisui buvo visiškai pochuj ant mano didelių tikslų, mat teatran spektaklio paveizėt užsukusiems solidiems ponams nevalia myžt kartu su neformalais - latrais. Knisa tokia sistema, nors ir visad žinojau, kad mokykloj iki galo neišmoktos vietos ir laiko aplinkybės kada nors atsisuks prieš mane ir realiam gyvenime, bet visgi knisa.
Rūkyt gerai - bent vėžiukas pamaitintas, o ką daryt su prakeiktu kultūros poreikiu, spaudžiančiu mane link žemės? Tenka atsiverst į seniai kažkur giliam vidinių vaidmenų rūsy užslėptą Skaitytojo personažą ir pėdint link bibliotekos. Tiesą sakant, manęs visiškai nedomina knygos ir esu iš tų, kurie verčiau degintų knygas, nei skaitytų, tačiau kur dėtis šiais laikais žmogui, neperskaičiusiam bent vienos knygos apie pasąmonę, dar vienos apie miljonus per vieną naktį ir, žinoma, ko nors iš serijos „užkoduoti, dekoduoti ir kiti Šuriko nuotykiai“? Taip, kad dėl šventos ramybės susirenku apie tuziną knygų, kurių viršeliai man mieliausi, ir einu toliau ieškot bent paprasčiausios paguodos dvasingumo dilemos klausimais. Kaip jau ir sakiau, su knygom seniai nesutariu, ir jei tenka kurią nors priverstinai perskaityt, tuomet kiekvienam puslapy regiu tik lėtai lėtai didėjančią numeraciją. O štai mano draugams atrodo kitaip – jie visąlaik truputį įkaušę (linksmiausia kalbėt su visiškai girtomis personomis, bet ir vidutinis alkoholio kiekis kartais gelbsti palaikyt pokalbį ir abejotino stiprumo socialinį ryšį) man aiškina, koks aš gražus ir protingas, bei kaip man smagu turėtų būti, kai aš perskaitęs tiek daug beletristikos. Nežinau, iš kur jie visą šitą šlamštą ištraukė, bet amžinai turiu kratytis kažkokios fiktyvios dvasingumo etiketės nuo savo nugaros, būtent tos vietos, kur ranka nepasiekia. Jei jau saviironijos ginekologui Sigitui P. svetimas tas prakeiktas dvasingumas, tai kokio velnio jam bendraut su kažkokiu šunsnukiu, vis dar nerandančiu vietos kultūringai dvasiškai išsituštint? Beje, jei kartais pastebėsit, kad jūsų asmeninis paveikslas gerokai skiriasi nuo aplinkinių jums peršamo požiūrio, tuomet suraskit daugiau alkoholio savo pašnekovui – paprastai padeda.
Dėka to prakeikto vidinio ir tuščia–garbing–dvasing–smarvingumu atsiduodančio poreikio atradau visiškai naują ir, sakyčiau, įdomų užsiėmimą – galvoti naujus pseudofilosofinius terminus (savaime suprantama, su man nesuprantama, sušikta filosofija neturinčius nieko bendro). Taigi, suvokdamas savo absurdišką situaciją iš manęs besijuokiančio aplinkybių kismo fone, susigalvojau savoką, kurios man labiausiai ir trūko – tai „keismas“. Kad niekas anksčiau laiko neišvadintų manęs visišku debilu, skubu pasiteisinti (visų pirma, žinoma, pats sau) ir paaiškinti šio įstabaus naujadaro genezę ir prasmę. Tai va - kokio šūdo aš dabar turiu blaškytis, nerasdamas vietos, kur galėčiau humaniškai (pagal visas Didžiosios P. revoliucijos apreikštas Žmogaus  teises ir neteises) patenkinti savo apsmurgusį kultūrinį interesą? O kas, jei va čia, aplink mane, blaškosi dar daugiau tokių pat piktų ir nepatenkintų degeneratų? Visad maniau, kad dėl snukių daužymo ir pop muzikos kaltas dvasingumas, kuriam kažkas, dievai žino kodėl, suteikė teisę būti kitu ekstremumų Bedugnė – Kažkas poliumi. O šiandien, neberasdamas vietos miesto apkasuose, galų gale įsitikinau, kad viskas ko man (o gal ir kitiems) reikia yra žodyje „keismas“ – tai yra gebėjimo susivokti savy ir turėti bent menkiausią vidinį potencialą kažką pakeisti.
Keista, bet prireikė pereiti pusę miesto, kad susivokčiau mąstąs visiškas nesąmones. Nors ir gražus tas mano žodis, bet visgi amoralu taip keikti visą pasaulį su visais šventaisiais. Juo labiau, kad „keismas“, nori nenori, begėdiškai primena su žodžiu „papai“ susijusį kitą žodį „geismas“. O tai jau neišvengiamai konfrontuoja filosofiją su lovos reikalais, kur, švelniai tariant, ne metafizika galvoj. Ir visgi reikia kartais apsispręsti: „dulkintis“ ar „kruštis“ – nes, matot, pavasarį, kai kurkia ir plėšosi varlės, kultūrai, dvasingumui ir meilei vietos nebelieka.