Aguona

parėjus iš rudens
rankas į arimą nusišluostau,
išgręžiu paskutinį lietų ir
šniukštinėju:
apnuogintas klevas nuliūsta ir jo
spalvota dūšelė, pamačiusi nuo rudens bėgančių
gervių akis,
subėga į traukinio lentvaris - vilnius bėgius,
o seneliai
plunksnas auginasi balkšvų ledo šokių
žiūrėt iš dangaus

žiemoj vaikštau,
rankas pasišildau į saulę
ir pramiegu įmigusių vorų mirteles,
nepyk, Dievuli, kitąkart
prie sienos prisiglausiu ir įpūsiu
vorui nors vagies sielą,
o tamsta pasaugok, kad anas
neatimtų mano pasaulio savo tinklams
užmetinėti

pavasaryje
sužuvauju daugiau už benamius:
tie, vargšai, nežino, kad ant mano
kabliuko - išdžiūvęs eilėraštis, visus
gundo, kojukėmis apveja ir šūkteli,
kada jau, mujer, trauk,
ir metu į stiklainį žiopčiojančią
meno gyvatę

vasaros klojimuos
pasiklystu,
karšta, sulaukiu mėnulio ir padedu svyrančią
galvą ant jo krūtinės, pajautusi žemės širdį
kaip akmenį iki ryto
užaugu ir prasikalu raudonais
aguonų
plaukais