Nemiga

Miestas tyliai meldžiasi po medžiais
Aprauda naktys senstantį mėnulį
Nejau ir tu tampi netyras skradžiai
Prasmenga jie toli ir tie kur žiūri

Į degantį pasaulį tarp blakstienų
Į lūpų gelmę tarp sparnuotų frazių
Žuvis supliaukši uodega ant sniego
O kas mane tau pardavė už grašį

Stalu nubėga cigaretės dūmai
Trečiam lape labanaktis linkiu
Peliukui spąstais tampa rūmai
Naktis myluojasi su kirtikliu

Ranka neranda kur padėti kūną
Ištroškę pirštai geria lapų drėgmę
Pabirę raidės semia žodžių dugną
Plaukai nusvyra jaučia laiko tėkmę

Apsuks para dar vieną grakštų ratą
Nuleis akis languotas langines
Rytai plikys neverdančią arbatą
Taip pasitiksim naują dieną mes