Vieno mini sijono istorija

Dvi grakščios kojos plaukė žiemos gatve. Godžios akys ieškojo stebėtojų. Vylingai gręžiojosi į pravažiuojančias mašinas. Vairuotojai abejingai ir niūriai žvelgė į vakarėjantį Žiemos gatvės horizontą ir lig tyčia neįtikėtinai mažu greičiu tartum ligoti vėžliai metaliniais kiautais riedėjo į priekį. Medžiotoja suirzo. Nervingais pirštų judesiais kilstelėjusi sijoną, prikando lūpą ir nužvelgė apgailėtinas praeivių minas. Žmonės ėjo nuleidę galvas, nepalikdami pėdsakų ir kvapų. Praeiviai be praeities. Mašinos vis dar judėjo pirmyn. Tarsi piligrimai į paskutinę kelionę. Šios keistos virtinės gale lyg didingas sostas mirčiai pamažu šliaužė archaiškas katafalkas. Medžiotoja nuleido akis. Kažkur užpakalyje pasigirdo čaižus švilpimas. Pakėlusi galvą, kupina vilties ir pasitikėjimo savimi, ji apsisuko, norėdama pamatyti JŲ veidus. Tačiau pro šalį žvėrišku greičiu teprašvilpė balta raudonu kraujo ir mirties simboliu paženklinta mašina. Ausis draskė kaukiančios sirenos. Medžiotoja ėjo toliau. Akimis tyrinėjo savo ilgas kojas, vėjyje besiplaikstančius plaukus. Nenumaldomas dėmesio alkis smelkėsi po jos elastinga oda, klastingas gyvatės liežuvis šnibšdėjo keisčiausius prakeikimus nedėkingiems keista apatija susirgusiems Žiemos gatvės gyventojams. Už kampo būriavosi grupelė žmonių, apspitusi kažkokį keistą objektą. "Kalė"- pagalvojo Medžiotoja. Įniršusi skynėsi kelią pro minią, stumdydama sutrikusias žmogystas. Apsuptas žmonių ant grindinio gulėjo mažas kruvinas vaiko kūnelis. Medžiotoja suspigo... Tomuk... Sūnau! Ašarom kalbėjo kenčiantis motinos balsas. Tą pačią akimirką minia godžių Geismu persismelkusių akių susmigo į dvi dailias kojas...