laipiojanti agnė

mažoj trobelėj
atsisagsto vasara
dangus paplūsta rūku
ir viršūnėse užsižaidžia eglės
samanos kuždasi kuždasi kuždasi
bijo
ir vėl brenda į vasarą kuždesiui
o trobelėj žaidžianti ugnis
garina jausmą
ir netartą žodį
tyla pasikaso į širdį
kad suvirpėtų rankos
ir slystų į vasaros kūną
ji dejuoja ir šypsos
dangus nusimeta į rūką
vasaros kūnu nuslysta švelnus rūbas
į delnus beldžiasi krūtys
dejonė įdreskia valandą
ir meilės poziciją
apgaubia imlus oras