Žmogaus gyvenimas

1

    Laimingas žmogus savo gyvenime būna labai neilgai - tik iki trejų metų. Po to prasideda tikrasis gyvenimo pažinimas arba susidūrimas su gyvenimo realijomis ir tai žmogų daro kaskart vis nelaimingesnį. Net jei kuriuo momentu ir atrodo, kad esi laimingas, iš tikrųjų tai tėra sieninis tapetas, slepiantis tavo plokštumos sueižėjusias siūles, trupantį pagrindą ir yrantį paviršių. Po ta popierine uždanga tūno tavo nelaiminga patirtis, nenusisekę sprendimai, pašlijusi sveikata ir mirties bei viso ko beprasmybės nuojauta.
Nors ir iki trejų metų ne visi būna laimingi, o be to dar ir nežinia, kas iš tikrųjų yra ta laimė, bet bent jau dėka savo nesusigaudymo aplinkoje ir nesugebėjimo atpažinti daiktus ir reiškinius, bent jau to dėka žmogutis yra sąlyginai laimingas. Nes tik žinojimas ir gebėjimas vertinti aplinką daro mus nelaimingus.
Vos gimęs kūdikis paleidžia gerklę ir atsitiktinis praeivis galėtų įtarti, kad tas vaikis labai nelaimingas. O, šventas naivume, priešingai, šis jo rėkaliojimas dar nėra nelaimės nuojauta arba rezultatas, jis dar net nesusigaudo ko bliauna. Tai vyksta instinktyviai, kol kas jis vadovaujasi tik instinktais. Kaip gaila, kad po kokių penkiasdešimties metų ar net daug anksčiau mes visai pamirštame instinktus ir vadovaujamės tik blaiviu (arba ne visai) protu.
Iki trejų metų vaikas spėja susipažinti su moterimi, kuri daugiausiai laiko praleidžia prie jo ir kuri vadina save mama. Ką gi, tebūnie mama. Jos toks skanus pienas, daug geresnis už tą, kurį atneša iš krautuvės, nors ir apie krautuvę tada mažylis dar nieko nežino. Dar yra katė arba šuo, kurie tokie meilūs ir draugiški. Kai kurie žaislai, kuriuos yra gana sunku sulaužyti, nebent būtų kinietiški. Kažkokie dėdės, kurių vienas turėtų būti tėvas, nors nebūtinai. Tėvo pažinti iki trejų metų vaikui dažniausiai nepavyksta. Taip jau yra, tokie jie tie vyrai ir nieko čia nepakeisi.
Tad labai atsakingai galime konstatuoti, kad žmogaus gyvenimas iki trejų metų yra, iš esmės imant, laimingas.
Ir štai ta diena, kai tau suėjo trys metukai. Visi bruzda, zuja pro tave kaip užsuktas spyruokles prariję. Kažką kepa, verda, valo ir tvarko, vos spėji pavymui kraipyti savo mažą geltonplaukę galvutę. Į tave mažai kas kreipia dėmesį kol kas. Kol kas.
Bet štai ateina vakaras, susirenka daugybė žmonių, tu jau pradedi atskirti kai kuriuos: čia tavo teta Diūdė, Maža močiutė, Didelė močiutė, brolis Molis, tėvo kaip visada nėra (o gal jo niekada ir nebuvo? - šmėkšteli eretiška mintis). Ant stalo didžiulis tortas, dega trys žvakutės. Staiga mama ir visi, kurie dieną buvo pamiršę tave, sutelkia visą savo apsimestinį dėmesį ir glostydami bei suokdami visokias nesąmones ragina užpūsti žvakutes, nors jos ką tik buvo uždegtos ir taip gražiai dega. Sutrikęs ir nesuprasdamas suaugusių mažylis vos neverkdamas pučia ir savo nelaimei iškart neužpučia žvakelių, tada koks paslaugus dėdė tvoksteli iš burnos tabaku prasmirdusį vėją, kuris viską akimoju užgesina, tuo pačiu apdrabsto kremu mamos švarią suknelę ir prasideda šventinio torto naikinimas. Pirmą gabalėlį, aišku, gauni tu, nors nebūtinai tą, kurio norėjai, visi kiti gabalai akimoju dingsta biauriose burnose, visi laimingi apsilaižo ir kuo skubiausiai atsisveikinę dingsta.
Šventė baigėsi, tu vėl užmirštas, paliktas su šuniu ar kate, vėl tvarkymasis, indų plovimai ir galiausiai tu jau lovoj, pradėdamas pirmą kartą suvokti visą pasaulio surėdymo neteisingumą ir veidmainiškumą.

                                                      2

Nuo šiol tu pradedi pastebėti ir vertinti ne tik tave supančią artimiausią aplinką, nuo šiol tu pradedi pažinti GYVENIMĄ.
O gyvenimas netrukus pradeda pateikinėti vieną po kito visokiausius nemalonumus.
Pirmiausiai miršta katė arba šuo, prie kurių buvai beveik tiek pat prisirišęs, kaip ir prie mamos.
Paskui pagaliau sužinai, kuris iš tų dėdžių yra tavo tėvas ir, deja, jis nepasirodo toks pat geras, kaip šuo arba katė, kurie mirė. Tėvas būna arba linksmas ir griuvinėjantis, garsiai knarkiantis, arba tylus ir paniuręs, užsidengęs veidą laikraščiu, arba rėkiantis ir staugiantis, kai televizorius rodo krepšinį. Dažnai jis pareina su tuzinu draugų ir todėl tu anksčiau nesusigaudei, kuris iš jų yra tavo tėvas, nes visi jie labai panašūs, panašiai kvepia (dvokia) ir garsiai kalba.
Nuo šiol tu pradedi lankyti darželį, tavo mama lengviau atsikvepia, atsikračiusi mielos, bet varginančios naštos, o tu privalai susipažinti su naujomis tetomis, jų sugalvotomis elgesio taisyklėmis, jų primestais žaidimais ir mokymusi taikiai bendrauti su tokiais pačiais snargliais, koks ir pats esi.
Žodžiu, gyvenimas pasidaro nemielas

                                                    3

Yra žinoma, kad kas septyneri metai žmoguje visos ląstelės yra pakeičiamos naujomis. Tai visai nereiškia, kad žmogus gauna naujagimio ląsteles. Greičiausiai tos ląstelės netgi nėra visai naujos, nes priešingu atveju gavę ląsteles būdami 49-ių metų, turėtume atrodyti bent jau keturiolikos, o taip nėra. Vadinasi, mes gauname padėvėtas ląsteles, jos nėra naujos, tiesiog jos yra kitos. Gal jas jau dėvėjo kas nors kitas prieš šimtą metų, o gal mes pasikeitėme savo ląstelėmis su mokyklos suolo draugu.
Kaip ten bebūtų, kas septyneri metai žmoguje įvyksta esminiai pokyčiai ir belieka tikėtis, kad viskas tik į gera, o jeigu ir ne, tai eilinį kartą įrodo, kad žmogaus gyvenimas nėra laimingas, ir kas septyneri metai žmogus yra įstumiamas į naują nepakenčiamą skūrą, su kuria apsiprasti reikia papildomų pastangų ir energijos.
Po pirmųjų septynerių pragyventų metų mažas žmogutis įsispraudęs į naują ląstelių apdarą, dar ne visai apsipratęs ir susigyvenęs su nauju pačiu savimi, jau yra bloškiamas į žinių jūrą.
Ir ne tik. Mokykloje jo tykoja nauji pavojai: ilgi koridoriai knibždėte knibžda penktokėliais, kurie niekada nepraleidžia progos įspirti į „šikną“; dvejetai ir pastabos kaip siurbėlės įsikabina į tave ir nepaleidžia, kol tėvas gerai neiškaršia diržu užpakalio ir taip toliau ir panašiai ir rezultate šiuo gyvenimo laikotarpiu daugiausiai kenčia sėdimoji kūno dalis.
„O Dieve, ne jau taip bus visada“- apimtas nevilties sušunki, nes dar nežinai, kad ši kūno vieta kenčia tik šį trumpą tavo gyvenimo tarpsnį.
O, kaip mes norėtume jau daug vėliau, kad viena, ar kita eibė, šunybė arba nusikaltimas būtų atlyginti tik keliais spyriais i užpakalį, arba dešimčia smūgiu diržu per surembėjusią ir nejautrią „subinę“. Deja, ši privilegija baigiasi su n-ioliktais mūsų gyvenimo metais.
Tiesa, mokykloje atsitinka ir gražių dalykų, bet neapsigaukime. Pirmasis susižavėjimas klasės gražuole dažniausiai nebūna abipusis ir kančios neprideda patrauklumo procesui, vadinamu gyvenimu.
Daugiau įsimintinų dalykų kaip ir neatsitinka mokyklinėje aplinkoje neskaitant tų, kurių ir nenori prisiminti: tai gausiai beriamų spuogų ant kaktos paauglystės metu, hormonų audros, kurios dėka susipyksti su visu pasauliu, pirmos taurelės ir cigaretės, na ir, žinoma, egzaminų, kurie, nors ir kaip tave gąsdino visi, pradedant klasės auklėtoja ir baigiant direktore, yra visgi išlaikomi, padedant tai pačiai auklėtojai ir direktorei.

                                                    4

Viskas, tu laisvas. Eik į visas keturias puses, eik, kur nori, daryk, ką nori. Mokykla džiaugiasi atsikračiusi tavimi, tėvai irgi viltingai žiūri į ateitį - galgi tu greitai pradėsi savo gyvenimą ir nulipsi jiems nuo sprando.
Tu niekam nereikalingas, tu visiem įgrisęs, tu jau dramblotas jaunuolis ir niekam, net močiutei nebesinori pakilnoti tavęs ant rankų ir pakuždėti kokias švelnias nesąmones tau į ausį, tipo: „Kutuliuk, tu, mano mažas, tiutiuti“. Ech...
Stovėdamas dar girtas ryte už mokyklos vartų, pasitikęs saulę po išleistuvių vakaro, tu staiga pasijunti toks nelaimingas, toks vienišas šiam pasaulyje,  net pravažiuojantis milicijos „varanokas“ nesiteikia prie tavęs stabtelėti ir prakalbinti švelnia bananų kalba.
Tada gal jau ne pirmą kartą, bet iš tiesų labai rimtai savęs ar dievo paklausi: „KAM, dieve, KAM VISA TAI? „ Nuo šiol šis klausimas dažnai, oi dažnai prabėgs skubančia eilute tavo gyvenimo ekrane.

                                                  5


Šimtas galimybių. Tūkstančiai kelių. Taip tau kalbėjo, taip tau aiškino visai neseniai apie tavo ateitį. Ir štai tu stovi, priekyje tavo ateitis ir tūkstančiai kelių, takų ir kelelių į ją. Tu nežinojai, tau niekas nesakė, kad paprasčiausia yra tada, kai yra vienas kelias.
Daugybė kelių viso labo yra tik apgavystė, melas, nes vis viena eiti galėsi tik vienu keliu. Galbūt vėliau tu keisi kryptį, pereisi į kitą greitkelį, pasirinksi kitą profesiją, bet tūkstančio, netgi šimto kelių išbandyti vistiek nespėsi. Ir mirdamas negalėsi užtikrintai pasakyti pasauliui ir sau pačiam, kad tavo pasirinkimas buvo vienintelis teisingas, nes niekada jau nesužinosi, o kas būtų atsitikę, jei būtum pasukęs kitu keliu.
Mus daug ko mokė mokykla ir tėvai, dėdės ir komjaunimas, knygos ir filmai, bet niekas iš jų nepasakė, kuo tu turi būti.
Tiesa, tave ragino tapti kariškiu ir ginti Tėvynę, bet Tėvynė per tavo gyvenimą spėjo du kartus pakeisti savo geografinį išsidėstymą. Tau siūlė statyti namus, gydyti arba mokyti žmones, skraidyti dangum arba plaukioti jūromis, ir niekas nekvietė  tavęs būti duobkasiu arba kimšti dešras. Visa tai įėjo į tūkstančio kelių sąrašą. Tau reikėjo rinktis.
Ir kažkurį rytą tu pasirinkai. Ir nesvarbu ką. Kad ir ką tu būtum pasirinkęs, ateitis neišvengiamai vistiek pas tave būtų atėjusi, tau nereiktų nei piršto pajudinti. Bet visa tai supranti tik dabar. Ne mes einam į ateitį, ji pati pas mus ateina vienu iš tų tūkstančių kelių, kad ir kaip mes jos nelauktume.

                                                          6

Bet visa tai bus vėliau, daug vėliau. Kol kas tu dar skubi gyventi, skubi pasisemti laisvo ir nevaržomo gyvenimo teikiamų malonių. Draugai, kurie pasirodo yra vieninteliai tikri ir ištikimi iki grabo lentos, merginos, kurios visos žavios ir ne tokios neprieinamos, kaip atrodė vakar, nesulaukiami savaitgaliai su savo nepakartojamomis linksmybėmis, dienos ir naktys, savaitės ir mėnesiai nesibaigiančio lotynų Amerikos karnavalo.
Ir regis, tai tęsis amžinai. Amžinai? - vieną rytą (kažkodėl visi globaliniai klausimai pasirodo lange kartu su ryto saule) susimąstai. Apsidairęs pastebi, kad šalia jau nėra kelių draugų, kurie turėjo būti iki grabo lentos, juos jau pasiglemžė vedybinio gyvenimo įsipareigojimai.
Jų vis mažėja, jie tirpsta kaip sniegas balandžio mėnesį. Ir tada tu, kaip ir tie tavo draugai, įsikali sau į galvą klaidingą idėją, kad atėjo metas kurti savo šeimą.
Nuo šio momento tavo veiksmai kardinaliai pasikeičia. Tu jau nebenori susipažinti su mergaite vienai nakčiai ir tuo labiau būti su ja kartu su draugais. Dabar tu pradedi ieškoti tos, kuri ne atsiduos tau pirmą vakarą, o kalbės nesikeikdama, nerūkys ir nevartos alkoholio, kuri lanko teatrus, groja arba tapo, kuri turi kokių nors neeilinių sugebėjimų.
Kur jūs, inteligentės ir intelektualės? Tavo laimei (o gal nelaimei?) viena tokia paskutinė, užsilikusi nežinia kaip ir kodėl dar atsiranda ir tu nieko nelaukęs pasičiumpi ją ir tampi tokiu pat, kaip ir visi suaugę žmogeliai. Viskas. Atgal kelio nėr. Staiga tu supratai, kad papuolei į gudriai paspęstus spąstus, kad praradai savo nepriklausomumą ir laisvę, užtrenkei duris neišnaudotai iki galo jaunystei ir dabar tau belieka graudžiai žiūrėti pro kambario langą į suoliuką, ant kurio dar vis renkasi vienas kitas likęs laisvas tavo bičiulis.

                                                      7

Toliau viskas paprasta ir mažai reikšminga: vaikai, girtuoklystė, skyrybos, jei pasiseka, ir ankstyva mirtis. Jeigu nesate mėgiamas fortūnos, tada jums teks iškęsti daugiau visokiausių nepatogumų, bet rezultatas bus tas pats.
Vaikai augs ir kels jums pavydą, kad ne jūs, o jie yra jauni ir perspektyvūs. Jūsų perspektyvos jau išsemtos.
Kaskart iškylantys sveikatos sutrikimai primins apie gyvenimo trapumą ir artėjančią baigtį.
Turtai, jei tokių ir užgyvenote, nesuteiks amžinybės, neišgelbės jūsų nuo artėjančios ateities ir suprasite, kiek laiko ir pastangų tuščiai išeikvojote, nei trupučio netapę pranašesni už bet kurį kitą mirtingąjį.
Bus gaila, velniškai gaila, kad apsigavote, kad buvot apmulkintas ir turėjote prieš savo valią pragyventi visą šitą sumautą ir niekam nereikalingą, beprasmį gyvenimą, maža to, jus išdūrė, jūs pasidavėte visuotinei kvailybei ir patys laisva valia ir niekieno neverčiami išleidote į pasaulį dar dvi aukas, kurios bus taip pat nelaimingos, keiks ir jus, ir tą sumautą gyvenimą, ir taip pat mirs kada nors, taip ir nesupratę, o „KAM VISO TO REIKĖJO“.
Kažkas labai gudriai iš jūsų pasijuokė,  kažkas jumis pasinaudojo, kažkas sužaidė su jumis savo šachmatų partiją ir galiausiai prarado jūsų figūrą, o jūs taip niekada ir nesužinosite „KAM VISO TO REIKĖJO“.
FINITA.