- o tada, o tada
jie sulipo į traukinį -
ir kartu nudundėjo
mano kulnai į patį
paširdį.
ir aš jutau,
kad ir piemenys nebe tie,
kad ožkelės per silpnos.
- ožkele tu, ožkele -
atmenu girdėdavau
vakarais, kai dar
traukiniai nevažiuodavo.
ir taip tikėdavau, taip tik tik. -
kad traukinys
niekad neatvažiuos - neišvažiuos.
- aš išvykstu -
ir mane nupurtė,
nes kažkas šlapia
drebulėlės šaka perbraukė
pirštų galus,
kurie takeliais karts nuo karto
vis pasiekia širdį.
- man šalta,
išmesk šakeles -
bet šakelės paliko.
o aš vis meldžiau,
vis meldžiau, nes tikėjau.
kad šilta tyla ir šilta tyla ir šilta tyla ir šilta tyla ir.
- palikau -
taip viena, taip viena.
***
- mieloji, mieloji,
ar nežinote, kada
pargrįš traukinys? -
aną vasarą,
būdama a. kaimelyje,
ji išgirdo
ir nebežinojo ką atsakyti -
yra kažkas įdomaus ir patrauklaus. va tik tos mažybinės formos truputį užkniso - drebulėlės, šakelės, gali vien ožkelės būtų užtekę. o dėl pabaigos - Kutuzovas teisus. 3+