Gyvendavome seniau prasilenkdami –
būtim, buitim, likimais, puoliais –
aš – tu – tu – aš – aš – tu – tie patys, atskiri –
nekaltos atsitiktys lyg status quo.
Gyvendavome seniau prasilenkdami –
tarp laikinų ir amžinų miražų.
Tu - ši diena, aš – Sibiro nakčių vagis,
aš – kaimo svirtis, tu – delčia išbalus.
Gyvendavome seniau prasilenkdami –
aš nesakydavau, kad mes panašūs,
kad mūsų siamiški likimai tik kalti,
kad mūs spalvom dievulis žemę dažo.
Gyvendavome seniau prasilenkdami –
kaip traukiniai stočių paletėj tvinksi –
aš – tu – tu – aš –aš – tu – pro šalį, į šalis
kaip reveransai lyjant gatvių vingyj.
Dabar gyvenam tryse – aš ir tu, ir tai –
kas tarpe mūsų – slegianti tyla ir
atbukęs kvaitulys – jau nebe vaikai,
o mylim vienas kitą prasilenkdami.
Tataigi. Aoie meilę kaip sakiau - sunkoka, tikrai sunkoka, Čia viskas neblogai, tikrai įdomus išvinguriavimas. Forma, beje, gera, na, kai kurie rimai keistini, bet labai nesikabinu, nes matau, kad gali ir sugebi gerai rimuoti. Tačiau su ritmika kiek blogiau. Tarkim lengviau būtų, jei skaičiuotum skiemenis, jei nori aišku tobulos formos, bet gali ją kiek ir palaužyti. Nors reikia, kaip sako, pirmiau išmokti rašyti taip, kaip reikia, o po to ir laužyti jau galima, kai gali save poetu pravardžiuoti. Tas prasilenkdami - gerai susaistytas, tačiau keik per dažnai kartojamas, sumonotoniškėja kiek, bet gal čia tik toks pirminis įspūdis. Taip, darbas geras. Atsižvelgiant į tai, kokią tematiką reikėjo "pavilkti". 4
niekada nesakau ,kad gerai rašo-jei rašo blogai...nekoks drauguži iš manys komentatorius, bet siūlau perkelti į "eilių" skyrelį darbas be išlygų man prie dūšios:)5.
Dieve, tu brangiausias - prasilenkdavom anksčiau, o dabar, Infantilus, atsistojo ant kelio lyg griaumedis ir negali pro jį prasispraust. „Mylėtumėm sau vienas kitą prasilenkdami“, o čia treškia prie sienos, griaučiai cieli ar liks? :)))