rašyk.lt: Kūriniai / Pranas / Šiliniai mes

Jūs sakot- grybų kraštas.
Sakau- ir uogų. Bet
pirmiausia - didelių miškų.
Šiliniai mes.
Čia kopos mirusios,
Bet upės teka.
Lopšiai atiduoti lizdams gandrų...
Po truputį išnykti žadam
Ir bus raistai Čepkelių didesni.
O kritika vis bara, bara
Ir nesupranta, kad užaugęs čia,
Aš privalau kalbėti apie žemę
Kalba, kuria mane
Net ir kvailys supras.

Kaip sopuliai
Negreitai,
Šliauždamas išeina mirti kraštas-
Kiemas po kiemo,
Kaimas paskui kaimą..
Ir - kaip kad būdavo anksčiau po mūšių-
Nėra kam poteriauti „Tėve mūsų.. “
Ir poterius parsiveža kaip druską kažkada-
Iš Druskininkų ar Marcinkonių..
Tik žvakių daug
Iš anksto pasirūpinta.
Nereikia kvaršinti galvos.
O jūs va sakot- grybų kraštas.

Blogas komentaras Rodyti?

2007-02-20 16:40

zirzule

Iki ašarų artima :)

Įvertinkite komentarą:

Geras (1) Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2006-03-28 23:05

Anuška

Nieko jie nesupranta, mat patys bėga į tuos miestus, nori būt miesčionais, o grybų tai į Varėną vis, į kitus smėlingosios, gražiosios Dzūkijos šilus traukia voveruškų , makavykėlių.
„Sodybų tuštėjimo metas“.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas (1)

Blogas komentaras Rodyti?

2006-03-28 21:55

Ogio

Ir mano medžio kažkuri viena šaknis ties Marcinkonim. Dievinu Ūlos šlaitus :)

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas (1)

Blogas komentaras Rodyti?

2006-03-28 15:15

Rocco ir jo broliai

Tai jau taip, skaudi istorija. Kažkada kiti iš mūsų žemę atėmė, verkė Bradūnas, Mackus, Brazdžionis šaukė, gi dabr patys paliekame - senas tradicija ir vertybes. sakome, kad postmodernėjame. čia jūsų eilėraštis gražiai pastuksena į skaitančiojo sąmonę. o ir su kritika viskas tvarkoje - esame kritikuojami, kad niekaip negalime savo "žemės" palikti. O kaipgi paliksi, kad negali.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas (1)

Blogas komentaras Rodyti?

2006-03-28 14:38