Kotlečiukai

Jos tupėjo kampe akišusios užpakalius į šviesą ir piktai kažką krapštė.
- Diūra, atstok! Aš negaliu nieko daryt, kai tu šalia stovi!
- Man žarnos tuoj apsivers. Tu nemoki, duok man!
- Na, ir ką tu darysi?
- Gal diklofosu papurkšt?
- Nu, jo. O kaip po to iškrapštysi?
- O kaip dabar iškrapštysi?
- Diūra, užstoji šviesą! ...gal pabandyt pagaliuką įkišt?
- Mes ne beždžionės, o jie ne skruzdės, pagaliuku nelips...
- Gal trupinių pabarstom?
- Gal ir nieko, bet jie išlįs tik naktį, o aš iki to laiko mirsiu...,- liūdnai suraukia antakius Šiūnia.
  Jos abi atsistoja nuleidusios rankas. Diūra nuleidžia stalčių:
- Aš taip pasiilgau bandelių!
- Aha!- Šiūnia atkiša pageltusius dantis,- Kotlečiukų iš kojelių!
  Vienas mažiukas išropoja iš skylės kampe...
- Gaudyk, gaudyk jį!
- B*ia..! Tik kojelę ir turim...
  Diūra laiko dviem pirštais plauko storio koją.
- Klausyk. Aš sugalvojau! Atsineškim visgi to diklofoso, išpurškim, o po to siurbliu juos išsiurbsim.
- Tu genija! O aš jau buvau viltį praradus, kad dar kada gyvenime teks valgyt tarakonų sparnelių bandelių, o tuo labiau vidurių kotlečiukų!..- svajingai užgiedojo debilė stovėdama po kriaukle beprotnamio virtuvėje.